Pasižadinu, – jau nauja diena.
Džiugu, esu dar gyva,
tad per radiją domiuosi,
kaip mano Lietuva.
 Ir vėlų rytą atsikėlus,
nesiprausus, susivėlus
basom kojom kilimu einu.
  Ant palangės žydi gėlės,
kvepia virtuvėj sardelės,
ant kurių užsidedu krienų.
  O sardelės be kelnaičių,
labai mėgstamos aukštaičių,
ant šakutės supas neilgai.
  Aš laiminga labai būnu,
kai jos sulenda į kūną,
bet neilgai jos ten tūno...
  Kai jau skrandis pilnas būna,
einu vaikščioti po parką, –
 paukščiai čirškia, varnos karkia.
  Skrandis vaikštant greit suveikia,
vakarienei vėlgi kažko reikia,
o Maksima čia pat.
  Ką pirkti? Bulvės euras, citrinos – septyni,
o kišenėje eurai tik devyni...
  Et, kam tos cirtinos, 
apsieisiu be vitaminų.
 Perku bulvių, mėgstamo kefyro,
silkių be galvos,
pilno grūdo duonos juodos.
  Visą maisto mantą
tempiu į ketvirtą aukštą,
(neturiu gi vyro...), 
griebiu peilį, šaukštą, –
gaminu tik sau.
 Paklausit, – ar pietauti nereikia?
Taip, – nereikia!
Daktaras Unikauskas teigia:
„naudinga beveik badauti.
Tuomet vystosi smegenys,
gerai veikia kepenys“.
  Desertui įjungiu TV
Laidą „Duokim garo“ – linksmai varo.
  Greit ir tamsa atslenka
ir į sapnus leistis tenka.
Taip ir nėr dienos vienos
kasdienybėj praleistos.