kai tuščia many
skamba lyg krištolas vienatvė,
švytinti  ryškiom spalvom 
skuba per laiką ji 
iliuzijom vilkinti,
bliuzą niūniuojanti
jojanti vaivorykštės lankom...

mano vienatvė
baro koketė
klubais svinguojanti
atsiduoda aistrom
savo norus užgeria
iš likimo raižytos taurės
Dionizo svaigiom  dovanom...

nyra vienatvė
vilčių žudikė
prisiminimų bangom
skęsta vyne svajos mirusios
ir neįvardinti geismai 
likę tik raibuliai
pavirtę epizodų nuotrupom...

mano vienatvė –
žiauri išdykėlė 
pažadais svaiginanti
lengvai žaidžiai žaizdom...
daužo į šipulius
išblėsusių jausmų mozaiką
iš briaunotų meilės šukių
bandau surinkti juos klūpom...
              ------------
... ropoju keliais kruvinais...
              -------------
įžūliai kikena vienatvė,
skendinti cigarečių rūke,
dvelkianti aitriais nevilties kvepalais
nes žino –
ji karaliauja
mano šaltuose sielos rūmuose,
kur apleisti jausmai virsta
trapiais stikliniais žaislais...