KARPINYS
 
Lapų šešėlių  karpytas lieptelis.
Lapuose saulės sutraukytos srovės.
Vanduo nejudrus – anapus tikrovės
Pro mudviejų veidus debesys keliasi.
 
Vien tik tyla, be šypsnio nei siaubo.
Drugio paklydusio sparnas – vėduoklė
Virpina vėsą, blankios apgaubia
Spalvos pritemdytos, niekas nesuokia?
 
Dvelkia atolas ar dumblas iš gylio.
Tu pamiršti ten veidus sudūžtant,
Vos bejauti prieš blaivų ar rūškaną
Veidrodį karštą erdvę iškylant.
 
Supa jin mus, čia ne veidrodžio šmėklos, –
Žvalgės viena, tai drugys ją išblaškė,
Šoko pas mus jis – kur karštis ir vėjai,
Gėlės ir šienas! Žemuogė, braškė.
Liko patiltėj balų čiuožėjai –
Jų šokis vaiko nūdos pamėkles.