Jau eisiu, saulė greitai nusileis
ir sutemos pradės ant medžių kristi.
Dangaus kraštelis dar paraudęs
nuo paskutinių saulės blyksnių.
Mėnulis stebi žemę lyg 
obuolys dar nesunokęs,
o pievoje žiogai dar vis smuikuoja,
nors jau sutemo, vakaras gilus.
Sparnuočiai vienas kitas
dar nerimsta, matyt, neranda vietos
kur nutūpt. Naktis į sapno guolį šaukia,
į žemę miegas atkeliaus ramus.
Ir žiogas liovėsi smuikavęs,
padėjo smuiką nuošaly.
Jau eisiu, kur sapnai migloti šaukia,
kur naktys kalba su tavim...