Ką man sekė gimtinės aukštieji klevai,
Žalia eglė prie pirkios ką man pakuždėjo.
Grįžti kvietė takelis , kuriuo taip seniai išėjau.
Skruostus bučiniais tvilkė man paupio vėjas.
 
Gėriau vandenį godžiai lyg krištolą tyrą,
Savo rankom žvaigždes iš bangelių išsėmiau.
Kol mėnulis į upę lyg pusės paniro.
Lyg besotis tą vandenį šventą vis gėrė.
 
Senas gluosnis prie upės šakom apkabino
Ir iš glėbio stipraus dar ilgai nepaleido.
Piktos laumės vynu ajerų apsvaigino
Ir žaliaisiais plaukais vis kuteno man veidą.
 
O ant liepto turėklų geltonas purienų vainikas,
Tarsi saulė geltona į užmirštą vakarą ėjo.
Šlapios pėdos ant liepto lentų vien tik liko,
Juo vaikystė mana paupėm, paupėm nušlepsėjo.