Švyst į kairę, švyst į priekį.
Ką akim užkimba,
tą liežuviu pliekia...
   Rodos, ką tik kalbėjo ramiai.
Švelnus atrodė ir protingas.
Staiga — perkūnas ir žaibai,
ir apmaudas širdin įstringa...
   Jau vėl jis skelbia taiką, —
glaisto impulso dyglius.
Kažko graudu ir gaila...
Ir juokinga, — juk visada
garsiausiai rėkia neteisus,
o tyliai kalba išmintingas.