Žemė bunda,  paukščiai sugrįžta –
ar pabus blaivios mintys
nugludintos pavasario vėjų,
ar sielos kertelės išleis daigus naujus –
mintys pasiklydo, per toli nuėjo –
ne joms giedras dangus...

Pilkos mintys žaidžia žmonių jausmais,
tarsi plėšrūnės narve uždarame –
pavasario vėjas sklando takais savais –
gyvenimas tikrovėje ar sapne?

Tikrovė skurdi, negailestinga –
kerštautojų   širdys išleidžia nuodus,
atviram pasauliui gėrio stinga,
svajonės viltys blanksta,
išgąsdinti  paukščiai vis palieka namus...

Viltys, tikėjimas svetur iškeliauja,      
padangė palieka tuščia, šalta –
vyrauja pilkos mintys, pilki debesys –
kur siela kaip drobė balta, tyra?..