Žingsnių negirdėjau, 
jie visai nutolo,
jie visai paklydo
vėjyje rudens.
Žvaigždės gėrė tylą
ir širdis paklydo
rudenio laukuos.
Ji kažko nerimo,
ūkanose skendo,
ji stipriau plazdėjo,
šaukėsi kažko.
Medžių, metančių
lapus, gedėjo,
šiltą saulės blyksnį
dar pajaust norėjo
iki sutemų.