Išnešiok savo įsčiose dar bent vieną pavasarį, 
Nors beprotiškai trumpą, su kvaituliu gyslose, 
Nudėvėtu apsiaustu, tiktai tokį aš atkuriu, 
Tokios būdavo dienos kadaise vaikystėje. 

Ir įkaitinki kraują lyg žvakę prieš židinį 
Arba akmeniu pilku suklupki po kojom, 
Nebeskrisiu drugiu aš į liepsną vidudienį, 
Lyg pamišėlio užrašus mantrą kartoju... 

Mimo veidas nublyškęs sustingo šešėliuose, 
Purpuriniam danguj mėnesiena ištvino, 
Atkartok išnešiotąjį kvaitulį gyslose, 
Kol rytinis lietus po nakties nenurimo.