Džiaugiuos, kad vėlei kovas leido
Pažvelgt žibuoklėm į mane,
Šimtus žydrų akių praskleidęs
Nevėžio bundančiam šlaite.
 
Kažkur kalnai, gėlėti kloniai
Užlieti mariomis spalvų.
Žiedai balti, gelsvi, raudoni
Liepsnelėm virpa ant šakų.
 
O mano čia, čia mano laimė,
Pavasario šiltuos delnuos.
Bitutės skraido, rodos, žaidžia
Krokų nušvitusiuos žieduos.
 
Dar tik pradžia, dar tiktai kovas,
Balandį žemė sužaliuos,
Vilios gamta ir geras oras
Užtrukt lig vėlumos darbuos.
 
Tai bus vėliau, dabar žibutės
Už rankos veda pro vartus,
Kur tik slapta svajojai būti —
Sugrįžt į žydinčius metus.