Benamio išpažintis

Aš gyvenu stoty, pakrūmėj, uoste,
Išdžiūvęs, dvokiantis, nereikalingas.
Laikau save aš padugne, pašluoste,
O kažkada maniau esu visai protingas.

Čia nieks manęs nesveikina, neklausia,
Kaip aš jaučiuos, ką mėgstu, kuo kvėpuoju.
Einu aš dulkinas ir nesiprausęs,
Tikiu tik į gerėjantį rytojų.

Už maistą šoku Jums, dainas dainuoju,
Už alų, invalidą vaidinu.
O šiaip į viską tik ranka numoju,
Nereikia man nei maisto, nei namų.

Tokių kaip aš čia begalės prisėdę,
Kiekvienas su sava istorija ir likimu.
Užsiimam po dienos saule kėdę,
Apsišarvuojame kantrybe, laukimu.

Kasdien nauja kova ir naujas laukas,
Tik niekas į belaisvius mūsų neima.
Praeiviai kaip nuo maro susigūžę traukias,
Suprantama, juk susirinkom ne į Seimą.

Ir skustis neturiu nei noro aš, nei laiko,
Nors mano širdis daug ką pasakytų.
Bet štai kažkas lituką į krepšelį taiko,
Aš padėkoju, o kiti dar paprašytų...
Irma

2006-11-14 02:39:41

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Anonimas

Sukurta: 2006-11-14 14:17:22

Irmule, kur galėčiau su savo kreivu šautuvu i nelaisvę paimt tokią poetišką belaisvę?

Vartotojas (-a): mundus

Sukurta: 2006-11-14 12:58:11

išsižadėti to negali niekas beje...

Vartotojas (-a): giedrex26

Sukurta: 2006-11-14 11:40:31

... kūrinys sužavėjo savo betarpišku jautrumu ir žmogiška šiluma...labai tikras,labai puikus...

Vartotojas (-a): gungnir

Sukurta: 2006-11-14 10:43:47

Graži satyra...