Santrauka:
Istorija iš šalies....
Atpažinau tave –
Tik ne lengviau kvėpuoti –
Per širdį pūstelėjo vėjas.
O atmintis – juk ji suvokia –
Ne viskas blunka
Ir dūlėja...
Atpažinai mane
Nors raukšlės skruostus
Be išskaičiavimo akėja...
Abu tie patys –
Tik kitokie –
Pražilę gluosniai, sumedėję...
Kadais paleidau aš –
Mane paleidai...
Tiktai po akmeniu kalėjo
Jausmai...
Bet jau nedažo veido
Nelydi žvilgsniai – „išprotėję“...
---
Atpažinau tave
Sekundėje...
Ir nepažįstami
Nuėjom...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2017-03-28 14:08:51
Labai jausminga. Palietė.
O gyvenimas - trumpas. Taigi, nereikia kuklintis. Pirmyn! :)
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-03-28 13:31:25
įtikinanti jūsų istorija iš šalies...ir labai tikroviška, gyva, jausminga
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-03-28 11:58:35
Čia ir yra problema, kad dauguma lietuvių neturi rusiško betarpiškumo. Susitinki pažįstamą (laikas keičia žmonių išvaizdą). Kol pagalvoji ar tai tas asmuo, kol nusprendi ar tinka užkalbinti, o gal ką nors blogai pagalvos, ar nenukentės išdidumas ir pan. Pamatai, kad jau nebėra ko kalbinti, nes sutiktasis jau kitame gatvės gale.
Gyvenimas trumpas, todėl nereikia tokių progų praleisti. Kelios minutės šilto pokalbio ar prisiminimų tikrai duos kur kas daugiau naudos negu pamąstymai ar galima ar ne. Kuklumas gal ir dorybė, bet su saiku.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-03-28 01:30:58
Na, būna taip... Chemija :)