Ir niekur negali nutolti
Nuo gimto tako, dobilų,
Išdrikusių per visą plotį
Akim aprėpiamų laukų.

Girdi, tėvelis plaka dalgį,
Niūniuoja pusbalsiu mama...
Kas numalšins vaikystės alkį,
Jei siela vėjų genama...

Kai paryčiais prie sodo vartų
Šiurena lapai, pamanai:
Tai ji. Žinau, net ji netvertų
Vienatvės. Angelo sparnai

Paliečia petį. Džiūsta luotai.
Jau laikas irtis, jau vėlu...
Tik niekaip negali nutolti
Nuo gimto tako, dobilų...