Vis tiek tu dainuoji.
Scenoje stovi.
Man nepailstamai moji,
lyg aš būčiau karalius –
Liudas Vasaris.
Matau, koks gražus tavo balsas,
lyg valsas.
Atėjau į Operos rūmus,
po Perkūnais!
Ir matau:
scenoje gražios,
kits kita nepanašios,
pabučiuot prašos!
 
Tik nežinau,
ar Perkūnas tau Dievas,
mažąja raide parašytas?
Nepramanytas.:
nesek mano minčių gyvate!,
kurią mano senelis
vadindavo „Vate!“.
Nes pilnai keiktis nebemokėjo,
kai ir reikėjo.
(Žinai, niekše!).
 
Ėjau, ir klausė:
„Ar dar myli?“.
Pasakiau, kad tik saulę.
Daugiau nieko neklausė.
 
O viena, net ir dvi
laukė prie vartų –
Ir nuėjo net nepamojus,
man nesuspėjus.
 
Ką jos ten turi tarp kojų?
Visad žinojau.
Tai todėl pãskui eiti
aš užsimojau.
 
Bet jos vedė mane pro šalį.
O kartais į upę,
tai ji kaip tik rūpi.
Taigi į gelmę,
kurioje tik užgimsti,
niekada nenurimsti.
 
Mano kelias vingiuotas,
kad einu iš paskos –
joms tokioms nuolatos.
Turi kuo suvilioti
tokį beprotį.
 
Kelias mano vingiuotas,
ne kiekvienam duotas.
Duok tavo kelią,
mergele!
 
Žemėje tas tik dangus
man brangus.
 
 
2017 m. vasaris, kovas
 
Jonas Baranauskas,
eilėraščių knygelės „Vasarvidžio laisvė“ autorius.

Šis eilėraštukas, pone, tai tikrai pas Jus dar nebuvęs, o kas buvo - prašau nepykti.