Išdalinu lyg paskutinį centą
Ir, rodos, taip lengvai toliau einu.
Tiktai girdžiu — kažkur vėl tyliai skamba
Žodelis man monetos varpeliu.
 
Net nežinau, iš kur jis atsiranda,
Kieno ranka tokia dosni,
Tarytum tyčia erzina ir bando —
Ar pasiliksiu sau širdy?
 
Paslėpčiau gal, o jeigu jis bevertis?
Kol neiškeltas, nematyt spalvos.
Galbūt tamsus, tik kalvėje nukaltas
Iš pasagos nudilusios, senos?
 
Norėčiau rast nors rausvo vario,
Auksinių nesutikti man tikrai.
Bet ir tokius matyti būna gera,
Kai jais gražesnę mintį užrašai.
 
O kartais išgirsti, kad jie, toliau nuklydę,
Kaip kam nušvinta ryto rasele,
Kitam ramunės žiedu, mena sodo vyšnią,
Pražydusią rugiagėlę lauke.
 
Gerai, kad dovanojo juos vaikystėj
Motulė, mokykla, lietuviška knyga.
Jie šaukia garsiai, kartais kalba tyliai
Ir, ačiū Dievui, nesibaigia niekada.