Kas Ji,
Sugrubusiais lig skausmo pirštais
Ir laiko vėjų balintais išbalintais plaukais?
Prabėga prieš akis spalvingas, tirštas
Gyvenimas. O kaip gi tu laikais?
 
Kas Ji,
Galulaukėj parimusi po kriauše
Ir tyliai laukianti sugrįžtančių vaikų?
Pakyla vėjas, plaukus sidabruotus šiaušia,
O ji net nejuda, nors taip sunku.
 
Kas Ji,
Raminanti parklupusį artoją,
Kai vietoj duonos saujoj plaikstosi pelai,
Už rankos vedanti į viltį, į rytojų
Ir tyliai šnabždanti:  Suspėsim... Ne vėlai?..
 
Kas Ji,
Miškuos priglaudus ginklo brolius
Ir eglių šakomis pridengusi kapus,
Viltingai žvelgusi į horizonto tolius,
Vis svarsčiusi, kada vaikai laimingi bus?
 
Kas Ji,
Tiek kartų parduota ir išmainyta,
Sudeginta, naikinta, išduota,
Lyg duonos riekėmis į rėžius padalyta,
Bet vis tebežaliuojanti tartum rūta?


                                   Ji – mano Lietuva...