Mylėkime vaikus, mylėkime vaikaičius,
Dviejų širdžių valia pražydusias gėles,
Kurios už mus gyvens, kai baigsis mūsų laikas
Po tuo pačiu dangum, ir džiaugsis šia žeme.
 
Nėra kitos prasmės tokios gražios, didingos,
Kaip kelt į saulę kūdikį žmogaus,
Jį užaugint sveiku, geru, doru, protingu
Dievui, Tėvynei ir žmonėms tarnaut.
 
Taip viskas, rodos, paprasta ir aišku,
Tik vos pradėtas kelias kartais baigias.
Nespėjus pamatyt, kaip rytas aušta,
Juoda ranka akis užmerkia staigiai.
 
Kaltė tokia baisi, vienam jos nepakelti,
Tad kris ant tūkstančių stovėjusių šalia,
Kodėl kodėl nebuvo galima išvengti,
Ar žmonija — bejausmė žemėje minia!?
 
Ateina valdžios, keičiasi, nueina,
Žmogaus nematančiomis akimis.
Politiką tarsi spektaklį žaidžia
Įstatymų bejausmių raidėmis.
 
...................................................
O tiek nedaug, nedaug žmonėms juk reikia:
Mylėkime vaikus –
Mylėkim Lietuvą,
Kuri po mūsų bus.