Ištirpo kasdienybėje svajonės.
Realios, nerealios. Nesvarbu.
Pavasarį brendi į
rudeniškąjį savo sodą.
Nesistebi, kad į jį tau
vartai svetingai atkelti.
Širdimi prisiglaudi
prie to, kas buvo.
Atsiremi vaizduotėje
į ievą, prie vartų
barsčiusią žiedus.
Suklykė siela, giliausiame
jos kampelyje suskaudėjo:
Kodėl paliko tiek neišbučiuotų,
neišglamonėtų, neišmylėtų
jaunoje mėnesienoje jausmų.
Paslapčia tiki, kadgi lakštingala
pagyvins tavo rudenišką vasarą
savuoju: Jurgut, Jurgut!
Kinkyk, kinkyk, kinkyk!
Važiuok, važiuok!
Paplak, paplak, paplak!
Ir neskubės užbaigt
savosios trelės:
Bėruk, bėruk, bėruk!
Na, na, na, na, tir, tir...
Sustok, sustok!