Nesu Narcizas. Save įsimylėjęs Narcizas. Savo atvaizdą tiek to. Senstu, laikas mane keičia. Tas mano atvaizdas veidrodyje jau neatrodo toks žavus. Čia tik legendose, mituose veikėjai jauni iki mirties. Kai žvelgiu į savo jaunystės nuotraukas, tai labai myliu jose savo atvaizdą. Bet ir vėl... ne iki įsimylėjimo. Nes ir žavingame jaunystės atvaizde mirgėte mirga trūkumai tų kablelių ir taškų. Turiu galvoje, tarp pasakytų žodžių ir darbų. O kokia buvau jaunystėje, jau nieko nepakeisiu. Rato atgal nepasuksi, to nelemto laiko rato. O juk ir ne viskas, kuriant man mano atvaizdą, tik nuo manęs priklausė. Išore tai, aišku, atspindys esu savo abiejų tėvų, daugiausia mamos. Kai palyginu savo ir jos jaunystės nuotraukas (tėtės jaunystės nuotraukų nėra), esu, galima sakyti, jos kopija. Nors ji, turiu pripažinti, buvo kur kas patrauklesnė. Tik vienas kitas tėtės bruožas įstrigęs manyje, daugiau mano charakteryje, manieroje bendrauti, nebeieškant to, ką praradau, nuo ko pati nusigręžiau ar kas mane savanoriškai paliko. O ir kiti žmonės, sutikti valingai ar ne mano kelyje, savaip prisidėjo prie mano atvaizdo kūrimo. Net veido bruožuose, akių spindėjime ar priblėsusiame žvilgsnyje, kiekvienoje raukšlelėje tai aiškiai įspausta. Visi paliko savo pėdsaką. Ryškų ar vos matomą. Kartais ir tokį tik, kurį palieka praskrendantis virš galvos lėktuvas. Rodos, tokį ilgą nutįsusį šleifą. Neištrint. O praeina kiek laiko, pažvelgi į dangų, o ten jau nė pėdsako tos baltos šilkinės juostos. Rodos, nė nebuvo nieko.

Kai vėl ir vėl klausausi Čiurlionio Jūros, ieškodama sau savotiško prieglobsčio, tos užuovėjos nuo gyvenimo paruošiamų staigmenų ir peripetijų, galvoju, gal ir aš kieno atvaizde palikau savo pėdsaką. Gal nelabai jis koks, kreivas, negražus, besielis. Bet juk tai pėdsakas, o ne ta po kiek laiko išnykstanti lėktuvo palikta „uodega" danguje. Kurios jau niekad neprisimenam. Taigi kažkiek esu vis dėlto Narcizas. Bet gal mes visi tokie? Gal ir neįmanoma visai išvengti to narciziškumo. O ir nereikia visai taip jau jo kratytis. Juk kalba ir kalba psichologai (nejaučiu jiems neapykantos, bet ir meilės bei pasitikėjimo taip pat nejaučiu, daug pilsto iš tuščio į kiaurą. Per daug...), kad reikia nesiliauti savęs mylėt, pamilt save. Tada ir kiti mus mylės. Taigi nėra taip jau tas blogis, jei kiek sergam Narcizo sindromu. Svarbiau, kad užsikrėtę tuo sindromu, nesiliautume vertinti kituose asmenybės, nesiliautume kitų mylėti. Neieškotume blogio kituose, jų pasakytuose žodžiuose. Apskritai keista, kad ieškom potekstės ir paslėptų klastingų minčių, kur jų nėra. Gal čia susiję su tuo privalėjimu nagrinėti rašytojų ir poetų kūrinius ir vis ieškoti ir atrasti, išsiaiškinti, o ką čia tas autorius va ta viena ar kita fraze norėjo pasakyti. Man svarbi pati frazė, mintis. Juk reikia manyti, kad autorius ir užrašė tą mintį, nes tuo momentu taip galvojo, jautė... Ko ten už tos minties dar potekstės ieškoti. Taip išprotėti galima. Tai va, klausausi Čiurlionio Jūros ir girdžiu jūrą. Neieškau nieko, nesiaiškinu nieko. Klausausi. Grįžta, ką maniau pametusi, praradusi ar tiesiog norėjau atstumti. Poreikis rašyti. Nepaisant nieko. Net nepasitenkinimo savimi, kuris išlenda ir duoda garo mano narciziškumui.

Keista. Naktį kambaryje buvo tamsu. Kaip liaudis sako, nors pirštu į akį durk. Gatvėje nedegė žibintai. Dabar jau švinta, ir žibintai uždegė savo šviesas. Prieš akis diena su savo siuitomis. Ir aš nuo Čiurlionio Jūros persijungiu į savo numylėtą Ravelio Bolero. Ir save tame Bolero labai myliu. Mėgstu net judėti tuo tempu. Myliu ir tą savo nebelabai kokį atvaizdą. Bet va akys dega kaip išdykėlio vaiko, sumąsčiusio kokią nekaltą, kaip jam atrodo, šunybę. Nieko nesiruošiu niekam krėsti. Kad tik man kas ko neiškrėstų, kiek panoręs prigesinti tą Narcizo dvasią jaukiai tūnančią manyje.