Savo tėviškę seniai bemačiau,
Bet širdy su manim ji gyvena.
Taip norėčiau sutikt, net graudu,
Savo tėtį, senelį ir mamą.

Savo tėviškę seniai bemačiau,
Bet esu jai be galo dėkingas.
Kas aš būčiau pasauly be jos?
Ar aš būčiau kam nors reikalingas?

Savo tėviškę seniai bemačiau,
Bet į ją vis man noris sugrįžti.
Ten gyvena senolių dvasia,
Ten gyvena manoji vaikystė...

Savo tėviškę seniai bemačiau,
Seną meilę sužadino rytas,
Atsikėlęs tik vieno prašiau,
Kad nebūtų viltis uždaryta.

Iš pavargusių mano svajonių
Nuojauta viltimi suspindėjo –
Taip norėčiau užmigt prie namų,
Glamonėjamas gimtojo vėjo...

O užmigęs tenai
Jau daugiau niekada niekada nenubusti.
Tik pavasarį kitą norėčiau
Prie namų berželiu pasijusti...

Iš pavargusių mano akių
Ašarėlės kapt kapt ir iškrito,
Aš kiekvieną dienelę meldžiu,
Kad išpildytų norą man šitą...

Savo tėviškę seniai bemačiau...