Gaila ir deja, bet tikrai: apsunkina gaujelė bangomis man ir skaitymą, suvokimą, ką skaitau skaitydamas knygą, kuria prasideda kiekvienas mano rytas, kartais net antrą valandą nakties prasidėjęs. Aš tai neįdomus, bet ką skaitau, įdomu, o mūsų kalba reiškiasi gausiais sinonimais, saulėkaitoje ir mišktotankmėje kaip bruknelė; kai jau ir įstatymas ją gina, tai neapšarmojui, bet vis ne kaip reikiant gryna...
 
Apytikriai „Robinhudas“, ne mano toks būdas, dama gražiais plaukais man patinka, visuomet tinka, o Robinhudas, sakytinas Robinas Hudas. Tikriausiai juodais plaukais ta, kuri vienąkart leisis pakviečiama; bet negi plaukai, o ne svoringi jos papai nusveria pasirinkimą jos geidžiant ir renkantis tai, ką neišvengiamai turi žemai. Sakysi: „Kaip kam rūpi!“. Žinoma. Bet aš kalbu kaip man. Viešai nekalbant apie tai renkantis, ką kiekviena ir be žodžių išmano, ir nė viena – ne mano... (Bandžiau parašyti eilėraštį).
 
Ar aš „purkšlus“? – nejučiom paklausiau savęs, norėdamas susitikrinti ar šio žodžio nepamiršau, neabejodamas jo įrašymu į žodyną, jei neįrašytas, bet tuoj mano mintys nukrypo į tai, kad nusikaltėlių gaujelė seka mano mintis, ir kankina kankinančia savijauta: to užmiršti niekad netenka, nes kankinančia savijauta kankina nuolatos, ypač naktimis: rytais net svirduliuoju, neretai dar ir dieną einu išsikėtęs ir šlitiniuodamas.
Nesandėliuoju kaip sovietmečiu dėl principo: „Griebk jei yra, nes rytoj jau nebus“, o po vieną butelaitį perku degtinės, bandydamas šitaip pasiekti nekankinimus kankinančiom būsenom ir mano minčių nesekimą pasiekti.
 
Taigi ir dabar visiškai užtikrintai matau, tai yra nematau ir nežinau, kaip man iš rankos... prapuolė maišelis, kuriame buvo butelis pigiausios degtinės pavadinimu Cento. Maišelis tikrai patikimai karojo ant kairės mano rankos, o kai parėjau namo, žiūru... jo nėra ant rankos, ir niekur aplinkui. Apsidairiau keliskart. Ir ant grindų pažiūrėjau. „Tai kur tą maišelį aš pasidėjau“ – suglumau ir net užsimerkiau, mėgindamas atkurti, kas prarasta. Ant grindų, tai jo tikrai nepasidėjau: būtų bilkstelėjimas pasigirdęs – grindys ne iš gumos. Tada nesusivokdamas pliaukštelėjau sau per kaktą (ne kumščiu, o delnu), o taip pat ir į lentą – prieškambaryje yra medinė lenta: ar girdžiu garsą, pasitikrinau – išgirdau pliaukštelėjimą normaliai. Tai kur aš tą butelį pasidėjau, kad jokio nepasigirdo nei garso prarandant? Stiklas juk suskamba, kai jį kur nors padedi, net ir atsargiai dedamas skambteli ant neminkšto paviršiaus! Net ir atsargiai dedamas bilsteli krištolišku garsu. Kur aš galėjau padėti tą maišelį su degtine? Gal labai tyliai dėjau jį kur nors ant sniego?, jei nesigirdėjosi jokio garso? Blaiviam tai pavyksta viską namo parsinešti, o tuokart buvau – bet irgi tik mažą bokaliuką – alaus išgėręs. Tikrai buvau dar visiškai blaivus tą valandą. O dar beje: pasigerti iki žemės graibymo man jau ne tie metai. Bet štai buvo kėgėbistinis stebukliukas, kurių tiek daug, kad man jau ne stebuklai, o kaip kasdieninis duonos atsilaužimas, kuri dabar riekelėmis pardavinėjama: parėjau iš kavinės namo (tikrai žinau, kad kavinėje buvau su ta nepraimta, raudonai „užkorkuota“ bonkele rankoje, ir kažkaip mintinai parėjau į namus (o kas dar buvo pakeliui į namus, dar pasakysiu, labai man tai svarbu); ėjau mintinai žinodamas į namus kelią. Dabar, rašydamas, netikėtai prisiminiau, manau, naudingą praeities inkliuzą.
Kai važiuodavau vežimu vaikystės kaime, kurį traukė vienas arklys, ir sėdėjau tėvui už nugaros, tėvas nuo neapmokamų darbų kolchoze pavargęs būdavo užmiega; aš nebuvau dar subrendęs, bet atsimenu kai ką įstabaus: arklys, kai pritraukdavo plentu vežimą iki keliuko, kuris sukasi į mūsų namus, tai būdavo pats pasuka tan keliukan iš plento! Pats! Tai protas!, stebėdavausi, nežinodamas kaip tai suprasti; arklys nė kiek nepavaldytas... pats keliukan įsuko; ir ne vieną kartą tai pamačiau; stebuklus dar ne visus matęs, laužiau galvą: iš kur arklys žino kur sukti jei niekas nieko nei sako nei trukteli už vadelės... Proto turi net ir arklys, žmogaus mielas, gražus ir geras draugas nuo nežinomų laikų, ir iki dainos „Ko taip nusižvengei juodbėras žirgeli...“.
 
Koridoriuke, kai parėjau namo, gaujelė man įjungė apmąstymą, tikrai sakant, „užvedė“, priminė apie ką mąstyti: kur dingo mano degtinė su maišeliu, tai yra maišelis su degtine, bet niekaip negalėjau mintyse apčiuopti kaip iš rankos, man iš rankos jis dingo! Štai aiškiausiai matau: rankose tuščia: aš skėstelėjau rankomis ir mačiau jas kaip sakoma su visais pirštais; ir aplink tuščia, o aš ką tik ką tik peržengiau į namus slenkstį! Tai kur po galais dingo! Niekur nėra šalia nei aplinkui! Nereikėjo daugiau nei apčiupinėti ar yra, akimis matėsi, kad nėra, tik kišenes dar pasitikrinau.
Nulėkiau pažiūrėti atgal į kavinę (šiuokart net nežinau: bare buvau aš, ar kavinėje?), paknopstom. Kur sėdėjau kėdė, nors, rodės, dar buvo šilta, nebuvo dar užimta kito lankytojo, bet prie jos irgi nebuvo mano maišiuko! Atklausiau barmeną: kur jis? Sako: „Nieko čia nepalikai, gerbiamasis“. Kėdė, kadangi buvo dar neužimta, minutėlei prisėdau, bandydamas toliau susivokti kaip elgtis, nešulio turėto kaip ieškoti; niekur jo nesimatė kaip prarasto laiko. Čia irgi buvo jau aišku: nepalikau čia. Net ir grįždamas į kavinę nujaučiau, kad ir joje neberasiu, bet dėl visa ko... pamėginau pasitikrinti, ir įsitikinęs kad nešulį kažkur kitur praradau, išėjau iš kavinės ir neišgėriau dar vieną alaus bokaliuką, kurį, tarsi, sakyčiau, taip pat praradau savo naudai. Bet, atrodo, kad ir nuovoką buvau gerokai praradęs: argi vertėjo dėl butelio degtinės šitaip jaudintis ir lakstyti.
 
Šis manęs apmulkinimas, nors smulkus, bet liko man iki šiol neišaiškintas; bet yra, ką brangesnio radau, namo eidamas.
 
Šįkart namo ėjau tiesiu taikymu, per šviežią sniegą, kuriame net jokių pėdų nesimatė, mano namai nepertoliausiai, už trijų kvartalų nuo tos kavinės. Perbridęs laukymę už keleto namų pamačiau mašiną tamsoje – raudoną tamsoje, gan aiškiai įžiūrimą. Prie jos stovėdami bučiavosi mergina su raudona striuke vyruku. Prie mašinos stovėjo dar ir kita mergina, tik atokiau nuo jų, pamačiau, kad labai graži. Nejučiom sustojau nežinodamas, kuria puse mašiną apeiti. Tą akimirką vietoje nusiminimo mane netikėtai apėmė susižavėjimo jausmas ir aš šūktelėjau besibučiuojančiai praeidamas: „Duok bučiuką ir man!“. Bet viena ten buvusi balta striuke teatsakė, įsakmiai, bet kažkaip ir meiliai: „Jokių bučiukų!“. Ir iškart susėdo visi į mašiną. Aš dar kurį laiką stovėjau ir nežinia kodėl laukiau, kol jie nuvažiuos. Bet jie nevažiavo! Man tas pasidarė įdomu ir aš atkakliai stovėjau toliau netoliese. Jie vis tiek laukė, nors mašina buvo užvesta. Matėsi, kad porelė sėdi susikaupę ir nejudėdami, bet visi akies krašteliu stebėjo mane, matėsi iš galvos pasukimo. Po kiek laiko vairuotoja atsigręžė į savo draugus ir pradėjo apie kažką tartis. Tada įvyko, ko niekad nebūčiau atspėjęs: staiga atsidarė durys, mergina balta striuke išlipo ir, skubiai priėjusi,.. pabučiavo karštu bučiniu mane į lūpas! Ir tokiu artimu prisiglaudimu, kokio nė neatsimenu: pajaučiau jos net nosytės šaltumą! Nieko nesakiusi, vėl sėdo už vairo, garsiai pasignalizavo, ir... nuvažiavo atbula eiga. Tepasebėjau, kad visi šypsosi, taip pat ir toji mergina. Daugiau nieko nemačiau, tik supratau, kad jie laukė manęs.
Aš moku vieną kitą frazę prancūziškai – apimtas laimės ir norėdamas, kad ji pasikartotų šnibždėjau: „Au revoir, ma charmante demoiselle!“, „Au revoir, ma charmante demoiselle!“.
 
Vilniuje, 2017.01.26
 
 
O52
 
Jau nematau dėl manęs važiavusių (taigi jau nevažinėjančių) mašinų numeriu 001, kurios savo numeriu man rodė, kad KGB naikinamųjų sąraše esu pirmasis; gal todėl, kad paprasčiausiai nežiūriu. Bet vis dėlto pastebėjau, kad važinėja mašina ir numeriu 052 mašinos, dėl manęs (gimęs esu 1952 metais). Šis (važinėjimo) alegorizmas man neaiškus, kaip ir labai daug kas, kas dedasi aplinkui. Nors vis dėlto, manau, pilnai net iš pirmo žvilgsnio suvokiu: tai yra psichologinis manęs terorizavimas. Žinoma, tai juokai lyginant su tuo, kaip nusikaltėlių gaujelė bangomis kankina mane kankinančia būsena. Prie mašinų judėjimo, kuris aplink mane vyksta, esu pripratęs, o prie kankinimo kankinančiomis būsenomis nepriprasiu niekad, nes priprasti neįmanoma – toks sunkus yra kankinimas bangomis!
Nors jeigu atvirai, ir tai mane veikia pakankamai kenkiančiai. Reikia dar žiūrėti ir kad ant kojų neužlėktų. Mašinas pamatau tik didžiuoju išoriniu jų pavidalu, ir vien periferiškai, ir spalvą pamatau – ypač raudona švysteli akyse net ir iš tolo. O geltoną mašiną kartais pastato man po langais tuo, turbūt, man sakydami: „Neik iš namų!“. Ši geltona spalva baimę man varo ne vėliau kaip nuo 1993 metų, kai „spalvų“ judėjimas aplink mane prasidėjo labai intensyvus. Bet pamanau dar ir taip, kad kiekvienas šitoks po langais „lermas“ – tik klaidinantis. Manau, kad teisingai tai suvokiu kaip ir tą visiškai realią tiesą, kuri jau ir internete „išspausdinta“ pavadinimu „Kas čia parašyta yra tiesa“ (tiesa apie tebevykstantį kėgėbistinį manęs kankinimą nuotoliniu būdu). Beje, konkretinu, konkretinimų pabaigos nė viename sakyme neprieidamas, palikdamas temą dažniausiai ne visą užrašytą: savo kompiuteryje rašau, o retai (kas dažniau būdavo seniau, negu dabar) – popieriuje: gaujelė, kuri bangomis mane kankina – Vilniuje įsikūrusi. Ir popieriuje mintį rašau niekad nepabaigiamą, bet per ilga kad nebūtų, tašką dedu, pereidamas naujan sakinin su kita mintimi, naujon temelėn; tiesa vis prie tokios pat neįdomios minties pereinu, dažnai, net labai dažnai – prie pasikartojančios minties, kuri: apie manęs kankinimą bangomis, nuotoliniu būdu. Tai šią mintį dažniausiai užrašau, bet ne be reikalo kažkokiai sofistikai ji tekste kartojasi, o todėl, kad labai man svarbu bent raidėmis, fiksavimu gelbėtis nuo kėgėbistinių srutų gaujelės, kuri mane naikinte naikina bangomis. *Ir dabar manęs kankinimą bangomis KGB srutos yra įjungę, ir visai ne lengvu kankina kankinimu. Nepabaigiamą minties pabaigą mintyse ir ar balsu neišbaigęs, kaskart einu prie kitos – galvoje to niekad netrūksta, nes mintijimas funkcionuoja nepaliaujamai, ir, žinia, savaime funkcionuoja, tai aišku.
Kone visąlaik dėl manęs važiuojančių mašinų baimę jaučiu „zebre“, t. y. perėjoje pėsčiųjų, bet ir tada konkrečiau ir detaliau į mašinas nepasižiūriu (neduok Dieve jas matyti, o jei dar ir visas pamatyti). Gal čia, nors reiktų visur, įterpsiu: nusikaltėlių gaujelė, kurie kankina mane kankinančiomis būsenomis, ir seka mano mintis, kiekvieną šį mano žodį išgirsta, ir nežinau, kur jį deda savo smirdėjimui (o gal, kai kada, ir kvepėjimui): taip nujaučiu, o jeigu tiksliau, tai tuo, kad girdi jie mane, bet kur esantį, žinau šimtu procentų, jau seniai (nepagalvosiu nuo kelintų metų žinau), esu pilnu protu įsitikinęs, kasdien įsitikindamas, ir prokuratūrinei teisėsaugai, bei kokia tik yra man žinoma, esu apie šį nusikaltimą parašęs, esu referavęs. *Įjungė kėgėbistiniai srutos man savijautą, nekaip buvo, o sunkesnę; bangomis įjungia kankinimą. 2017.01.29 **Daug smarkiau bangomis kankinti pradėjo atėjusią naktį ir sekančią dieną.
Teisėsaugoms apie tai referavau popieriniu pavidalu ir elektroniniais laiškais. Bet tikrai niekad visko neišvardinsiu, o kartojuosi, matyt, per mažai, lyginant koks baisiai sunkus yra kankinimas bangomis; manau, net per Žemės palydovą mane kankinančiom būsenom kėgėbistai ir sovietai kankina, mano galvą savo nusikalstamai veiklai užpelengavę – pagal bioenergetikos sklidimą iš mano galvos, pagal mano bioaurą, kuri yra aplink mano galvą tartum Marijos nimbas (nemanau, kad apsirinku, jog būtent šitaip vyksta šis manęs sekimo ir kankinimo nusikaltimas). Čia pasakysiu (gal nežinai, skaitytojau?; jei už mane esi jaunesnis, tai daug tikimybės, kad nežinai, ką dabar paskysiu): nė vieno zebro Afrikoje nėra vienodo – o pas mus ir aklam aišku, kad jie tik perėjoje ant „meksfalto“, prie kurio jau ir žibintas yra ne blyškus dujinis kaip senovėje; taigi man bet vis tik mūsiškiai, o ne afrikiniai zebrai pavojingesni – jie ant „meksfalto“ (šį tekstą taisiau ir pildžiau miesto, žinoma, Vilniaus miesto, kavinėje, nešiojamąjį kompiuterį atsinešęs, o man už nuogaros nuolat kalbėjo kažkokie vyrukai, vadino mane kapitonu – matyt, yra skaitę mano eilėraštį „Betgi laivo baltos burės jau iškeltos!“, o kai mano kompiuterio baterija baigėsi, tai jie – visiškai be reikalo staigiai spruko kaip zuikiai šalin, kad nė pažiūrėti nespėjau; bet, beje, niekad nepasižiūriu kas man iš paskos; gal todėl, bent jau einant, man iš paskos neina beveik niekas). Taigi kiekvienas zebras, kuris gyvas lekioja keturiom kojom, dryžiais yra išmargintas vis skirtingai, nė vieno nėra tokio pat! Skirtingi kaip debesys! Tik nežinau kas kam gražiau; žinoma, skirtingai: vienam debesys, kitam zebras gražiau, nuo liūto nasrų neapsaugotas, o galgi ir nuo tigro – net nė tiek daugiau nežinau apie gamtą, bet man užtenka; kai kaimenėje, jei ne kraštinis, tai zebrui saugu nuo žvėrių užpuolimo, žino ir zebrai, dėl ko krūvon reikia spiestis savisaugai. Kai asfaltinį zebrą pamatau, tai kartais pamatau ir kas už vairo mašinoje važiuoja, ir pyktis sugliumba, jei mergina – dabar jų tiek daug gražių mašinas turi – privažiuoja iki pat čeverykų, ir stabteli, kol praeisiu palaukia – tokių „mašinuotų“ sovietmečiu panelių tik pasvajodavai, nematydavau, apibendrintai sakant, beveik nė kiek. Tik kodėl aš vis pamirštu svarbiausią – ką ant savo kompiuterio antvožės esu užsirašęs tam, kad perskaitytų pamatysiantis, ar pamatysiančioji, kai ne namie rašau! Gal gaujelė, bangomis veikdami, nustelbė būtinumą ir šiame tekste tai užrašyti, ir pabrėžti (ant kompiuterio esantį užrašą): „Išduok teisėsaugai tuos, ir jų buveinę, kurie seka mano mintis, mano judėjimą, ir kankina mane nuotoliniu būdu. Jonas Baranauskas, t. 861399523“. Kankinimai, kuriais jie mane bangomis kankina, labai sunkūs, o vis tiek rašau apie kažkokį peiliuką.
Nežiūriu į šį tebevykstantį nusikalstamą gatvės „teatrą“, bet vis tiek pamatau: nežiūriu, nes yra į ką svarbiau man „žiūrėti“: į tuos man svarbu pažiūrėti, kurie nuotoliniu būdu kankinančiomis būsenomis mane kankina, bet niekada jų nepamatau, o jeigu pamatau, tai niekad nesusivokiu, kad tai gal vienas iš jų, iš kėgėbistinės gaujelės nusikaltėlių.
P.S. Ne vienas nežino, kas yra ant ,„meksfalto“ zebras: tai dryžiuota perėja skersai kelio pėstiesiems; o kas „meksfaltas“ – tuo labiau; tai va: šiuo žodžiu „meksfaltas“ prieš karą vadino asfaltą, taip pat ir Salomėja Nėris.
 
 
Aiškinu
 
Man atrodo, kad gaujelė kartais bangomis mane pastimuliuoja apie ką, kokia tema rašyti ir apie ką galvoti. Netgi dažnai.
Gal ir apie „kružiką“: mano kambarėlyje jis ant lentynos, apie jį dabar parašysiu, paaiškinsiu kas „krùžikas“; iškart pasakau: tai puodelis, arba puodukas vandeniui pasisemti, pieno juo atsigerti. Turėjo mano mama ir tėvas jų tik du, kai aš augau gimęs 1952 metais. Jie abu būdavo padėti prie kibiro, kurių prie krosnies stovėjusius, turėjo tai pat du, bet buvo kažkur už sienos ir ant grindų prie krosnies ir daugiau; krosnis kokia buvo, tai irgi aprašymo verta, nes kiekviena visur vis kitokia; aprašyti, žinoma, labiausiai reikėjo tą duonkepę krosnį, kurią atkasė Kudirkos aikštėje Vilniuje Gedimino prospekto remonuotojai (rodos, 2005 metais); ten ištisą pompėją buvo atkasę ir aš ėjau kone kiekvieną dieną tų išlikusių mūrinių griuvenų pasižiūrėti, rodančių kaip atrodė namai ir miestas pogedimininiu laikotarpiu. Gaila, tada naujojo fotoaparato neturėjau, o senuoju jau nefotografavau.
Bet štai nuo monumento – vėl prie „kružiko“. Virtuvės kibirai su geriamuoju vandeniu glūdėjo ant žemo medinio suoliuko visada netušti, ir gerti tais „kružikais“ užgerdavau skurdų valgį suvalgęs, jei pieno nebuvo. Kompiuteryje neturiu „ų“ raidės su riestiniu kirčio ženklu, kaip ir ant „i“ raidės gravio, todėl pabraukiu kirčiuotą raidę apačioje: mat norisi pasakyti, kad daugiskaita sakydavo „kružikų“; na, šis kirčiavimas, tai maždaug nei neaiškintinas. Beje, daug abejoju, ar nespekuliuoja ir raidėmis, net ir kirčiavimu, kurie mano mintis seka (kėgėbistų gaujelė). Ir štai vienur sako kibiras, kitur kibiras, o mano vaikystėje pas mus palenkyje sakydavo „viedras“ (bijau, kad užsitrauksiu savo raštų nespausdinimo, skolinimas tiek daug raidžių skirdamas!). Vieną „kružiką“ išsilaikiau natūroje, kažkaip per stebuklą, nufotografavau savo kambarėlyje ir feisbukan „Jonas Baranauskas“ įdėjau 2017 metais.
Štai ir išaiškinau priespaudą mūsų kalbai ir laisvei, kurios buvo daug, o čia tik dviem būdingais brūkšneliais: viedras ir kružikas.
 
 
Klausimas
 
Ar žinote koks rašytojas niekad neturėjo jokios valdiškos tarnybos, o visą gyvenimą tik rašė (ir dabar jį skaitau)? Jo sakinio baigtis: nenuspėjamumas. Kas seka mano mintis, žino.
2017, ir kur kas ankstesni, metai.
 
 
„Stipri!“
 
Gaujelė, kurie kankina mane kankinančiomis būsenomis, daug man ir šneka, kas man irgi tėra tik kenkimas, erzinimas, kėgėbistinis baudimas, manęs kvailinimas, psichologinis terorizmas ir dvasinės įtampos kėlimas, gąsdinimas, dvasinės savijautos dramatinimas, trunkantis jau daugiau kaip 20 metų. Vienas kitas žodelis, tiesa, kartais padeda orientuotis kaip jų atsikaraskoti, t. y. atsikratyti. Antai, neseniai sakė man apie mane: „Stipri!“. Iš to supratau, kad geriau man būti silpnam, o ne stipriam. Jų žodžiai man į ausis atskrieja oru, erdve bet kur man esant. (Dabar pasakė: „Va“). 2017 m.
O kai šitai parašiau, pasakė: „Tvirtas“. *Kankinančią savijautą šiuo metu yra įjungę labai sunkią (bangų srautu kankina mano kūną ir dvasią, nuotoliškai).
 
 
Kur gaujelės buveinė?
Man atrodo, visokie kėgėbistai ir kėgėbistėliai, šešėliniai žmonės, maskuodamiesi save vadina vaikais. Biblijoje yra sąvoka „griaustinio vaikai“, tačiau aš čia visai be reikalo tą prisiminiau. Erodininkai man tik tie, kurie kankinančiomis būsenomis kankina ir seka mano mintis. Jie ne iš Galilėjos mane kankina, o Vilniuje įsikūrę.
 
 
Keisti poelgiai
 
Didieji žmonės neretas turi keistumo. Antai Čiurlionis, eidamas su draugais Peterburgo gatve prie žibinto staiga sustojo ir... nei iš to, nei iš šio... apsisuko aplink save, šiuo netikėtu judesiu pelnęs tai, kad šis jo poelgis lietuviškoje knygoje, sovietmetinėje, tapo užrašytas. O kalbininkas Kazimieras Jaunius, irgi dėl savo nestardantiškumo, buvo užrašytas: Kazanėje jis buvo katalikų bažnyčios kunigas, ir kai vienąkart, gal per Velykas, buvo numatytos Mišios už carą, tai tas Mišias... jis pramiegojo. Už tai jį išvežė į psichiatrinę ligoninę.
Beje, kai jis ėjo Peterburgo gatve, viena čigonė jo klausė: ar žinai kaip čigoniškai „saulė“. Ar tai jis čigonės šito paklausė; rodos, jis.
Dostojevskis kažkiek irgi buvo „šizofrenikas“: kalbėdavosi su savimi, o jo herojai tai ir be kabučių šizofrenikai, kai kurie – sakykim, kunigaikštis Myškinas; nors ne: keistuolis.
 
 
Iš kur esu? Paaiškinsiu
 
„Iš kokios tu žvaigždės nukritai, iš kokios planetos nusileidai“ – klausia manęs dainoje, per „Lietaus“ radiją, kurią girdėjau 2016 metais. Joje patikslinama: „Iš mažos planetos tu nukritai“ – rodos, ir šie žodžiai joje yra. Nevengsiu pasisakyti, dedu aprašymėlį apie save:
 
 
 
Žodelis apie save
 
Gimiau 1952 metais geg. 10 d. Lazdijų rajone, Gudelių kaime. 1971 metais baigiau Alytaus mechanikos technikumą. Vilniaus universitete (neakivaizdiniu studijavimu) baigiau lietuvių kalbą ir literatūrą (1982 metais). Buvau Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijos narys. Išleidau eilėraščių knygelę „Vasarvidžio laisvė“ (1990 metais). Eilėraščių spausdinta mokytojų poezijos rinktinėje „Pabūk džiaugsmu“ (1987 m.), rinkinėlyje „Kalbėti motinos tarme“ (1990 m.), 1991 metų Poezijos pavasario almanache, 1993 m. „Varpuose“ (7), bei kitoje periodikoje. Elektroninė eilėraščių knyga „Žydinti vyšnios šakele!“ (V., 2015 m.) publikuojama Google, literatūros svetainėje Rašyk.lt (svetainėn įkelta 2015.05.13); eilėraščius bei prozą įkėlinėju į interneto tinklalapį Žaliažolė.lt, ir į kitus literatūrinius interneto tinklalapius. Dienoraščio ,,Ave, crux!“ (V., 2015 m.) pirmoji dalis šion svetainėn, prie esė tekstų, įkelta 2015.05.27, antroji dalis – 2015.06.02. Elektroninė novelių knyga „Spindėk!“ (V., 2015 m.), jos pirmoji dalis svetainėn Rašyk.lt, prie prozos tekstų, įkelta 2015.06.08; antroji dalis įkelta 2015.06.09; trečioji dalis – 2015.06.10; ketvirtoji dalis įkelta 2016.03.02; penktąją dalį įkėliau 2016.11.26. Visos trys čia paminėtos elektroninės knygos įkeltos (2015 metais) į interneto LIMIS portalą. Elektroninė knyga „Spindėk!“, kiek jos buvau parašęs iki 2015 metų, paskelbta Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos elektroninių išteklių banke LIBIS (norėčiau, kad paskelbtų ją ir papildytą, nes nuolatos pildau). Tekstų esu įkėlęs į savo feisbuką „Jonas Baranauskas“. Kai kuriems eilėraščiams sukurta muzika, dainas savo tekstais esu įkėlęs ir savo feisbukan: „Jonas Baranauskas“. Kurti esu nusiteikęs ir visoje ateityje. Knygoje „Kas yra kas Lietuvoje“ parašyta, kad aš gimiau Gudelių kaime, Lazdijų rajone; daugiau apie mane joje nėra nieko. Dirbau Mokslų akademijos Bibliotekoje, Knygų rūmuose, „Lietuvos aido“ redakcijoje (korespondentu). Neetatiniu korespondentu esu dirbęs Radijuje (~1987 metais). 1998 – 2015 metais dirbau Lietuvių kalbos institute Vilniuje. Iš darbo Institute 2015 metais išėjau į senatvės pensiją ir niekur nedirbu.
Myliu laisvę, grožį ir moteris.
 
P.S. Esu „žmogus“, kurio protavimą, mintis, galvos funkcionavimą (bei judėjimą) KGB gaujelė seka, ir KANKINA per nematomąjį atstumą kankinimais jau labai daug metų; kankina kažkokiomis bangomis ar spinduliais bet kur Lietuvoje man bebūnant, kitur nebuvau. Apginkite mane, atimkite iš jų aparatūrą, kuria naudodamiesi jie mane kankina nuotoliniu būdu ir seka mano mąstymą, labai prašau. Dėl kankinimų mano gyvenimas pragariškas.
 
Pagarbiai
Jonas Baranauskas,
Lietuvos laisvės kovų dalyvis, buvęs laikraščio „Lietuvos aidas“ žurnalistas
 
Mano adresas: Fabijoniškių g. 43–11, LT–07119, Vilnius.
Telef. 861399523.
Elektroninio pašto adresas: jonas.baranauskas52@gmail.com
Feisbuke esu: Jonas Baranauskas
 
              2017 m. kovas
 
 
O per „A2“ radiją girdėjau dainoje: „Užmerk akis, kvėpuok giliai, juk tu žinai: viskas bus gerai“. Čia daug tiesos. Netgi labai daug. Retoj dainoje tiek pasakyta kaip gyvenu naktį. Gulėdamas ir nemiegodamas būnu užsimerkęs. Miegu ir nemiegu tiek, kiek KGB srutų gaujelė leidžia, duoda man miego ir, deja, labai dažnai nemiego: bangomis man miegą dozuoja; užmigdo ir žadina bangomis, nuotoliškai, bangų srautu, net per Žemės palydovą.
Manau, kad būtų geriau man išvis gaujelės nesužinoti, nepamatyti, bet kai kuriuos pažinau iš balso ir juos pažįstu. Tačiau, bent jau manęs, jiems nėra ko bijoti. Teisėsauga, kaip patyriau taip pat jais nesidomi. Bet jie turi labai žiauraus kankinimo, ir minčių sekimo, aparatūrą, todėl susidomėti vis dėlto turėtų, ir turėjo.
Dar apie „viskas bus gerai“. Ogi Sąjūdžiui einant kiekvienam taip sakydavau, jei paklausdavo ką manau: kad šis dainuojančios revoliucijos vyksmas – laimė šaliai ir kiekvienam, sąmoningesniam ir susipratusiam: atsiskirsim mitingais ir dainomis nuo vadinamosios Tarybų Sąjungos. Taip sakydavau, netgi ir nepaklausiamas. Beje, kol dar ir Sąjūdžio nebuvo, striukės kišenėje nešiojausi dvi konstitucijas: Lietuvos ir Tarybų Sąjungos. Tam nešiojausi, kad galėčiau parodyti su kuo kalbėsiuos, jog ir vienoje, ir kitoje yra straipsnis, sakantis, kad kiekviena respublika gali atsiskirti nuo Tarybų Sąjungos. Šie straipsniai konstitucijose buvo skirtingu numeriu, ir tuos numerius mintinai (man ne mirtinai) ilgai žinojau, dabar jų nereikia. Tos konstitucijos buvo nedidelėse lanksčiose knygelėse raudonu viršeliu, buvo ne deficitinės ir galėdavai bet kuriame knygyne nusipirkti. Rodos, už 5 kapeikas. Taigi išsipildė ir tai, kas ir jose buvo parašyta – Lietuva nuo Tarybų Sąjungos atsiskyrė.
 
 
Bangomis radijo aparate (nuotoliškai!) perjungia kitą radijo stotį
 
KGB srutų gaujelė, man nekenčiamiausia pasaulyje (nekenčiamiausia pasaulyje tuo, kad kankina mane kankinančiomis būsenomis, kankina jau 20 metų, net ir naktimis kankina), o gal ir ne jie, ne gaujelė: bangomis mano radijuje, kuris mano kambarėlyje, perjungia kitą radijo stotį. Klausiau, tai yra buvau pasileidęs, vieną, ir staiga susivokiu įsiklausęs, kad kalba ar groja jau kita radijo stotis, nors prie radijo neprisiliečiau. Taip dažniau darytis pradėjo 2017 metais. Bet man Lietuvos radijo stotys visos neblogos, tai ne sovietmečio buvusi tik viena, nors ir su antrąja, o ir su trečiąja, programa girdėjosi.
 
 
Ikšiol nepamirštu savo posmų, ar tik dvieilių štai kaip maždaug 1986 metų:
 
Man patinka ta būties pilnatvė,
Į kurią tikėjimas atves.
Man patinka Gedimino gatvė,
Grindinys, nežinantis manęs.
 
Vadinau šių eilučių eilėraštį ir taip: „Yra taip“.
 
 
Bangomis radijo aparate (nuotoliškai!) perjungia kitą radijo stotį
 
KGB srutų gaujelė, man nekenčiamiausia pasaulyje (nekenčiamiausia pasaulyje tuo, kad kankina mane kankinančiomis būsenomis, kankina jau 20 metų, net ir naktimis kankina), o gal ir ne jie, ne gaujelė: bangomis mano radijuje, kuris mano kambarėlyje, perjungia kitą radijo stotį. Klausiau, tai yra buvau pasileidęs, vieną, ir staiga susivokiu įsiklausęs, kad kalba ar groja jau kita radijo stotis, nors prie radijo neprisiliečiau. Taip dažniau darytis pradėjo 2017 metais. Bet man Lietuvos radijo stotys visos neblogos, tai ne sovietmečio buvusi tik viena, nors ir su antrąja, o ir su trečiąja, programa girdėjosi.
 
 
Ikšiol nepamirštu savo posmų, ar tik dvieilių štai maždaug 1986 metų:
 
Man patinka ta būties pilnatvė
Į kurią tikėjimas atves,
Man patinka Gedimino gatvė -
Grindinys, nežinantis manęs.
 
Vadinau šikų eilučių eilėraštį ir „Yra taip“; dar ir kitaip.
 
 
Kaip KGB smirda? Oi, labai įvairiai! Sakykim, kai pienui įsipilti puodelį aš paimu, sakykim, pilką, ir pavalgęs prieinu prie lango, tai tuokart privažiuoja mašina, nors tai būtų pusiaunaktis. O jeigu dieną pavalgau, tai, žiūrėk, pravažiuos kaip tik tokios pilkos spalvos mašina kaip mano puodelis (tik, žinoma, dažniau pravažiuos raudona mašina, į raudoną puodelį irgi kartais pasiimu pieno įsipilti). Šitaip KGB srutos mane ėda visuose mano padėties „kampuose“, iš kurių esu jiems matomas gal vizualiai ir pasiekiamas kankinančių bangų srautu. Visuose pašaliuose, į kuriuos traukiuosi, randa mane. Bet tikrieji kėgėbistiniai srutos man tik tie, kurie bangomis kankina mane blogąja savijauta, ir seka mano mintis bei vaizdinį mano proto funkcionavimą.
 
Vasario 16-ąją buvau miesto renginiuose – Vėliavos pakėlime prie Prezidentūros ir kituose, išbūdamas juose, kol sutemo ir dar ilgiau. Tai KGB srutos bangomis man laikė įjungtą tokį dirbtinį svaiginimą, kad vos ant kojų laikiausi.
Vilniuje, 2017 m. vasario 18 d.
 
 
„Kalbi“
 
Išvis ankstyvą (nusikaltimo man) atvejį prisiminsiu, gal net iš 1994 metų, ar gal iš metais vėlesnių laikų, sunku konkrečiai prisiminti.
Taigi, rodos, 1994 metais pradėjo KGB gaujelė į mane kalbėti: man pradėjo ausyse girdėtis žodžiai, nors šalia nieko nebūdavo. Siaubas apimdavo, bet jau seniai anksčiau siaubas, labai didelis KGB veikimo siaubas mane jau būdavo apima: nuo visokio psichologinio terorizavimo, kurį, kaip daug vėliau supratau, mano protui darė (visur dabartiniuose mano raštuose minima) KGB srutų gaujelė – siaubą man kūrė ir darė bangomis, nuotoliniu būdu: demagogiškai, šlykščiai, o ir pats savo jautriu charakteriu prie to prisidėdavau – prie visokio jaudinimosi, ir nesant jaudintis dėl ko; siaubingus jautimus pergyvenau ir jokių priežasčių tam nesant; daug vėliau, tik labai daug metų praėjus tai supratau: kad KGB srutų gaujelė bangomis veikia mano smegenis, mano protą ir man sukuria nuomonę, kad aš veik dėl visko kaltas; jų parankiniai, ištisa armija, žiniasklaidoje ir visur, daug ką siejo su manimi, su mano asmeniu. Vienas iš gaujelės dalyvių (J.G.) – koks paradoksas – erdve atsklindančiais žodžiais mane pjaunantis iki šiolei – šią mano pergyvenimų kančią vienąkart palengvino, kaip ilgai laukta atgaiva: kartą pasakė man, kad viskas kas man atrodo yra susiję su manimi, tėra tik dirbtinis siejimas. Palengvino net ir dainininkė Valerija dainoje Čieloviek, kurioje sakė: „iestj tolko liūbovj, o astalnojie – ložj“. Su manim, su mano asmeniu taip skaudžiai ir negailestingai gaujelė viską siejo, kad man net rankos ištisas valandas drebėdavo, nors buvau dar tokio amžiaus, kai rankos niekada nedreba; jie tai darydavo bangomis sukurdami man neteisingą suvokimą, neva aš kažkaip esu kažkaip susijęs su tuo, kas nemalonaus, arba net ir malonaus, vyksta visuomenėje, negalėdavau redakcijos kompiuterio klavišuosna pataikyti, straipsnelį laikraščiui rašydamas (dirbau „Lietuvos aide“). Kalbėti erdve jie man pradėjo laikraštyje dirbant: kartą, kai rinkau laikraščiui straipsnį, pasakė: va, kaip gražiai klostosi žmogaus mintys. Arba pareinu – maždaug tais laikais – namo ir, vos peržengęs slenkstį prieangyje išgirstu, sako man nežinia iš kur: „Sveikas!“ (kažkoks dar visai jaunas vyrukas). Tuo kartu labai pasipiktinau: KGB smarvė ne tik kad seka visur mane mieste, tai štai dar ir kalbės man, į mane! Rodos, nuo to momento, nuo to „Sveikas“, ėmiau manyti, kad gaujelė, kuri mane (sakyčiau, tada dar tik psichologiškai) naikina, yra įsikūrusi visiškai kažkur čia pat. O kurgi kitur, jeigu ne 16-me bute, kuris iškart virš manojo buto! Juk daužo man į lubas kaip tik iš ten, daužo kasdien, gana įkyriai ir net varginančiai, ne tik erzinančiai. Be to, daužo, dunksi dažniausiai tokiu dundesiu, kuris kažkoks specialus, iš dviejų dunktelėjimų, kurių pirmas garsus, o antras tykesnis. Sudundėdavo šie garsiai vienas paskui kitą, tik kelių sekundžių intervalu vienas nuo kito. Šis dunksėjimas sinchroniškai sutapdavo su mano judėjimu bute, rodos, ir su kai kuriomis mano mintimis; dunksėdavo į virtuvės lubas, kai virtuvėje aš būdavau. Būdavo subilda į virtuvės lubas, kai jon įeinu, o dar ir išėjus. Jau žinojau, kad ten gyvena žmogus, kuris man kalbėjo tą baisią naktį, kai KGB pradėjo ūžesį į galvą man transliuoti ir kalbėti – 1994, ar tai 1993 metais (vėliau sužinojau jo ir pavardę). Bet kankinančiomis būsenomis mano kūno tada dar nekankino, kankinti pradėjo 1995 metais, kai per prievartą išvežė psichiatrinėn ligoninėn. Nuo tada jau turėjo būti man aišku, jei būtų buvę aišku (ilgą laiką nesupratau iš kur tokia baisi kančia), kad visokie dundesiai į lubas, ar bet kas, kas dėl manęs vyksta, yra tik juokas – tokie sunkūs yra kankinimai bangomis; tebekankina jais net ir iki šiolei, šiandien taip pat, netgi labai, kai atvažiavęs į miesto kavinę taisinėju šį tekstą (2017.III.20). Todėl tik gaujelę, kuri mane bangom kankina, vadinu baisiausiais žodžiais, o daugiau niekam tokių sunkių žodžių neturiu ir ką čia pavadinau KGB smarve, yra tik malonumas, malonus kvapas, lyginant su kankintojais, kurie ėda mane bangomis kiekvieną parą 24 valandas per parą jau dvidešimt metų. (Apytikriai sakant ir maždaug.).
Taigi apie ką aš čia kalbėt norėjau? Apie žodžių laidymą į ausis, kuriuos pradėjau girdėti net ir į kaimą nuvažiavęs. Guliu naktį ir niekaip negaliu užmigti: galvoje spengia ūžia, o kažkoks vyrukas vis kartoja laikas nuo, vos ne per visą naktį: „Kalbi!“, „Kalbi!“, nors aš nei burnos nepravėręs. Tada supratau (nors gal jau ir anksčiau buvau supratęs), kad jis girdi mano mintis. Ir vadina tai kalbėjimu, mãno, ar tik vaidina, kad aš, neva, jam kalbu. Mintys pačios, automatiškai galvoje randasi, o jis sako, kad aš jam kalbu! Mintys nesustabdomos, todėl tą naktį per visą naktį man buvo labai skaudu, kad jis taip klysta, klysdamas mane kamuoja ne tik ūžesiu ir nemiegojimu, bet ir tuo, kad „kalbu“. Tada dar galvojau, kad gaujelė visur iš paskos man važiuoja ir kalba sustoję kokiame netolimame nuo mano kaimo miestelyje. Vilniuje kai kalbėdavo, tai ilgai maniau, kad iš minėto 16-to buto jie į mane kalba – dar ir todėl, kad žodžiai girdėdavosi labai aiškiai, o viena mergina kartą vėlai vakare pasakė: „Girdėti kaip tu alsuoji“, tuo mane tik nuliūdindama. O tada naktį kaime man nė į galvą neatėjo, kad naikina jie mane net per Žemės palydovą(?), o ne iš paskos važiuoja. Maniau, kaip sakiau: atvažiavo iš paskos ir apsistojo kur nors netoliese. Šiuo klaidingu mano supratimu gaujelė ir paspekuliuodavo: vienas vyras, vaizduodamas save kaip mano draugą, o ne kaip tos pačios gaujelės dalyvį, kartą sakė (o gal ir ne kartą) tonu tarsi pasišaipančiu iš tų, kurie žodžius į mane laido: toli nutolti nuo tavęs jie negali. Tai buvo Vilniuje, dieną, rodos, kai iš darbo ėjau. Tuokart patikėjau jo žodžiais ir ilgai maniau, kad jie visur iš paskos man važiuoja, o kai namo pareinu, tai jie man iš paskos įlenda į butą, kuris iškart virš manojo buto ir toliau iš ten šneka man dieną ir naktį. *Įjungė nusikaltėliai bangomis man dirbtinį mieguistumą; dar blogesnę savijautą; ir skausmą nugaros viršuje, nebegaliu toliau rašyti. 2016.12.29
 
 
„Linktelėjai!“
 
Tai vienas iš pačių šlykščiausių žodžių, kuriuos KGB srutų gaujelė man pasako. Pasako šlykščiojo senio balsu, kuris mane ir žodžiais ėdė be galo daug metų, ne tik kūną ir dvasią kankino kažkokių bangų srautu. Sakykim, aš einu mieste ir sutikęs žmogų, prasilenkdamas su juo, nežymiai linkteliu – mat turiu nuo prigimimo tokį įprotį. Namo man parėjus, tas šlykštusis senis būdavo bangomis man primena tą sutiktą žmogų, kuriam „linktelėjau“ ir sako man, neva priekaištingai: „Linktelėjai!“, tuo demagogiškai „priekaištaudamas“, atseit, aš linktelėjau tyčia, taigi KGB smirdėjime, atseit, dalyvauju ir aš. Bet jis gerai žinojo, kad nedalyvauju jo smirdėjime, ir kad nedalyvavau. Gal tik nebuvo garantuotas ar ateityje dalyvausiu. Kad tokia viltis dingtų, sakau: KGB smirdėjime dalyvauti negalėčiau dėl to, kad mano pasirinkimuose tokios galimybės nėra tiesiog kūniškai, ir net ir norėdamas, ar bet kaip verčiamas, negalėčiau KGB smirdėjime dalyvauti.
Dar iki šiol gaujelė (kurie mano mintis seka ir kankina kankinančia savijauta) jo balsą naudoja ir pasako man, grįžusiam, pavyzdžiui, iš parduotuvės: „Linktelėjai!“, „Nesupratai“, „Nepamatei“, „Dabar ramu“, ar pan.
Rašytojo Juozo Glinskio balsu, kurio balsu gaujelė mane pjauna dar ilgiau negu to senio, irgi labai daug žodžių pasako. Ir tas šlykštusis primityvas senis, ir Glinskis, savo balsus manęs pjovimui tyčia ir specialiai gaujelės aparatūron yra įrašę, patys yra įrašę, ir pjauna gaujelė jų balsiais mane iki šiolei ir tada, kai pačioje gaujelės buveinėje šių abiejų senių nebūna.
 
 
„Kostelėjai!“
Dar tie srutos sakydavo ir sako man: „Kostelėjai!“. Mat būna taip, kad dirbtinai sukosčiu; ne tik namie, bet ir prie žmonių. Jie, gaujelė, bangomis man kostelėjimą išgauna – bangomis taip paveikia mano smegenis, kad aš sukosčiu kada jiems to reikia. O po kiek laiko pasako: „Kostelėjai!“. Nebūtinai vieną kartą, o tiek kartų sukosčiu, kiek jie užprogramuoja, kiek įjungia kosėjimų savo aparatūros veikimu. Kaip ir dirbtinis čiaudėjimas: tiek kartų sučiaudėju, kiek kartų sučiaudėjimą įjungia. Beje, čiaudėjimą jau rečiau jie man įjunginėja. Viešumoje čiaudėjimą jungia labai retai, namuose dirbtinai čiaudėju, ypač dažnai – paryčiais.
 
 
Gal čia pasakysiu, ką visą laiką jaučiu, bet nedrįstu
KGB srutų gaujelė mane taip sunkiai ir jau tiek daug metų blogąja savijauta kankina, kad man visą laiką norisi juos iššaudyti, kaip Panevėžio verslininkas Okuličius iššaudė aštuonis reketininkus – jo bute jie buvo jį apsupę.
Aš juos keikiu nepalyginamai mažiau, niekaip nepalyginamai mažiau, negu jie mane prikankino ir kankina bangomis.
 
Jau: ta proga, kad vadinu juos tarakonais, pagamino ir dainą, kurioje yra žodžiai „tarakonai ant sienų“. Vyriškis dainuoja per „Pūko“ radiją (2017 m. kovo mėnesį).
 
Gal dar daug šiame tekste liko, ką galėjau ištaisyti, bet jau nusibodo, gal redaktoriai skelbdami jį popierinėje knygoje, ištaisys. Čia ir seniems žmonėms yra ko pasiskaityti.
 
2017-03-22, Vilniuje
 
Jonas Baranauskas,
eilėraščių knygelės „Vasarvidžio laisvė“ autorius