Čia parašysiu apie tuos, kurie per nuotolį mane kankina blogąja savijauta, ir seka mano mintis. Net per Žemės palydovą seka ir kankina. Jau 20 metų kankina ir seka. Mintis seka tai net nuo sovietų laikų, o mano judėjimą seka, baisu patikėti,... net nuo 1975 metų. Kankina taip sunkiai, kad net svaigstu ir turiu kone ištisai maldauti, kad kankinimą išjungtų. Tokie jie kėgėbistiniai srutos, kėgėbistėliai ir kėgėbistai. Daugiau juos įsivaizduoti galima mano tekstus skaitant, teberašau spaudos draudimo nepaisydamas. Bet visu pilnumu, kokie jie šlykštūs, negaliu ir negalėsiu aprašyti – dėl per didelio jų (gaujelės) šlykštumo, visuomenei neteiktino, nors tai aukso vertės paliudijimai ką jie su manim išdarinėja, ir kuo aprašymo daugiau, tuo daugiau aukso, kurį dažnai nežinau kaip nemetaforiškai pavadinti: novelės ar novelistika, ar kaip yra iš tikrųjų: faktografijomis. Šis nusikaltimas man (norisi sakyti: „nusikaltimas prieš mane“, bet, rodos, tai lietuvių kalbos kultūros būtų įžeidimas), šis nusikaltimas – pasaulinio masto, o ne regioninio, kaip ir ne kaimiško masto, kokiame karves ganiau vaikas būdamas ir švilpuką labai brangiu lenktiniu peiliuku darydavausi iš karklo šakelės; brangiu įrankiu, nors tada jis mano buvo vos su viena geležtėle; buvo Lazdijų, o gal ir Veisiejų, krautuvėje pirkti peiliukų ir sudėtingesnių, su „korkociongu“ vyno bonkos kamščiui ištraukti („korkociongas“ – tai toks mažas grąžtelis, nikeliu padengtas, ir, teisybę sakant, kaime šio žodžio nebuvo, bet mokėdamas šiek tiek lenkiškai, ėmiau šį žodį ir prisiminiau); dar ir su yla būdavo: peiliuko atvirkščioje pusėje (dabar tų laikų peiliukai muziejiniai, su geležtėlėm nudilusiom dėl ilgo naudojimo pjaustant (ar nuo „vartojimo“, ar nuo „naudojimo“ sakoma?; tokiam pasakyme, manau, „naudojimo“ sakoma); sudėtingesniame peiliuke ir konservui praskverbti pjautuvėlis būdavo įtaisytas – pjautuvėlis trumputis, užgaląstas tik iš vienos pusės, pakankamai aštriai, gerai imantis skardos paviršių, prapjaunamą žuvies ar teftelių norint – konservų galėdavai laisvai ir bet kada nusipirkti, neretai ir be eilės, jei, pavyzdžiui, užeini parduotuvėn iš ryto (čia jau daug vėlesniais metais Vilniuje), apie vienuoliktą valandą, kai visi jau darbe, o ne vienas dar ir miega (bet kaimas, bent jau mano kaimas, Chruščiovo eros pabaigoje ir Brežnevo pradžioje, konservų nevalgė, turėjo namie išsiaugintų bulvių ir prisimelžto pieno iš vienatinės karvės, kuriai taip žolės trūko kiekvieną dieną!, o žiemą – šieno buvo per maža, net kelti prireikdavo! Aš su gailesčiu žiūrėdavau akis išplėtęs, negalėdamas nieko padėti. Jau turėjom „liktarnią“: ateidavom su tėvu ir mama naktį, priešnaktyje pažiūrėti kaip ten tvarte yra tokiam brangiam gyvuliui. Buvo gražus turtas „liktarnią“ įsigijus: vielos tinklu apraizgyta (retu, kad šviesos neužstotų), stiklo, kad nesudaužtum, stiklinio gaubto – jame kaitri natūralios ugnies švieselė plazdėjo, knatu gaunanti liepsną nuo žibalo. Žodis „žibalo“, gražaus, bet jau primiršto skambesio darinys, atsiradęs nuo žodžio „žibėti“. O žodis pasportuoti nežinau ar kilęs nuo „pasport“.
Kai nuėjau nuo kaimo į Vilnių, tai prasilavinau ir pamaniau, kad žodis „liktarnia“ – nuo vokiško žodžio Licht, reiškiančio „šviesa“.
Gal jau pakaktų apie paprastus dalykus pasakoti tau, būsimos popierinės knygos skaitytojau (tikiuosi ji bus išleista), bet apie tokius „niekus“ daugiau niekas nerašo, ir bus jie užmiršti neužrašyti (kaip frazė „pyzdavotas“ žmogus, ar „chujovas“ žmogus; šią bjaurastį būtiniausiai išbraukite, kai kurių žodžių negalima prisiminti). *Įjungė bangomis tie kėgėbistiniai srutos kankinimą man sunkesnį.
 
Baigiu sakyti ir apie tai, kad sovietmečiu žolės karvei šlemšti pakankamai nepakako, nes žemės plotas, kur beeitum, buvo užsėtas „žiemakenčiais“ kolchozui, kuris, jeigu pilniau aiškinti, buvo ne mums; taigi, vis tiek baltos duonos kartais pritrūkdavo, nors užsėta buvo rudenį ir pavasarį: antai, kukurūzines bandeles kepdavo vietoje pyraginių kvietinių, ir pardavinėdavo medinėje krautuvėje (žinoma, dažniau mūrinėje), kurių būdavo maždaug viena kas keliolika kilometrų: tos kukurūzinės „bulkutės“ savo prekine išvaizda vaikui buvo nuostabiai patrauklios: šiltai gelsvos, tarsi auksiškai atrodančios, bet, būdavo, kai atsikandi, tai valgyti negali net ir alkanas būdamas. Kažkaip prisiminiau, kad miesto ir kaimo būdavo uždaryta parduotuvė, duoną ar nors ir geležį bepardavinėjanti, vienos valandos pietų pertraukai, kiek atsimenu, prasidedančiai nuo 14 valandos, kuriai, kaip saulėlydžiui prisiartinant, visi pirkėjai pamažėle būdavo iškeldinami iš parduotuvės kaip šiukšlės, o jei daug pagarbiau ir kur kas tiksliau: kaip pažemintieji ir nuskriaustieji.
 
Taigi konservą, lenktiniu peiliuku išsitraukęs jį iš kelnių kišenės, atsidarai ir nebūdavo neskanu; dar: kišenėje, jei tùščia nebuvo, tai būdavo taip smagu jausti ir žinant, kad turi joje, sakykim, net guminę atvožiamą piniginę su kapeikomis – būdavo ta guma kažką panašaus į rožinę spalvą, o kapeikas gauti kolchoze vaikui ne kiekvienam buvo laimė.
Dabar atsidaryti ir mėgautis konservo (ar konsrevos?) turiniu virtuvėje galiu kada noriu, arba nors ir pakeliui iš parduotuvės, jei jau toks labai alkanas būčiau, nors mažas mano kasmėnesinis biudžetas; beje, gaujelė man jau daug metų laikas nuo laiko pasako žodelį „biudžetas!“; ilgai maniau, kad čia kažką apie mane šneka, bet dabar manau, kad ne apie mane šis jų žodis.
 
Paskui, kai jau buvau išaugimo atžvilgiu subrendęs, iš gazuoto vandens automato, jeigu Vilniuje – tai iš buvusio ir prie centrinio knygyno, galėjau, jei stiklinė nepavogta, atsigerti; girtuokliai stiklinę pavogdavo išsipilstyti vynui už artimiausio kampo; kainavo maždaug rublis ir dvylika kapeikų už butelį, skirtumo nesant raudonas tas vynas, ar baltas; šiai stiklinių vogimo blogybei išvengti, stiklinė prie gazuotautomačio ilgainiui būdavo pririšama metaliniu lenciūgėliu, kaip veršelis ar karvė, netgi gan stipriai ir patvariai, lengvai neatplėšdavai (nors nepastebėjau, kad kas nors pririštą plėštų, gal tada išgerdavo tiesiai iš bonkos); taigi vandens su sirupu už tris kapeikas, arba po vieną kapeiką be sirupo galėjai nusipirkti nors ir vidurnaktį, užsigerti ant viršaus to, ką suvalgei, o dažniausiai ir paprasčiausiai – per kaitrą; būdavo įmeti kapeikėlę, o kitąkart – tiesiog iš tingėjimo prieini atsigerti, kai pamatai, gatve klajodamas, tą automatą, dizainiškai, kaip tiems laikams, visai patrauklų: aptakiais kampais, fasadas irgi neatstumiantis, priešviršis įvairus – bet ką aš čia pasakiau, kažkaip iš inercijos? Priešviršis! Kas tai, pats nežinau. Gal knygos superviršelis?
 
Dažniau stebėjau praeinančius veidus ir siluetą, atsisėdęs ant briaunos iškyšos tada dar nesančioje Kudirkos aikštėje – kiek daug gražių panelių praeidavo, kurios ikšiol eina ir nesustoja! Spoksodavau trokštantis. Neatsigėrėjęs pasikeldavau ir nueidavau prie gazuoto vandens automato gurkšniu gazuoto vandens save apgauti. Bet, pavyzdžiui, merginos, beveik niekad iš tos visuomeninės stiklinės negerdavo – visais laikais nuo bjaurasties jos buvo sterilios ir gražiai išsidažiusios, tada labai trumpu sijonėliu ir ilgu, kas ir vienaip ir kitaip joms nebuvo nepuošmena, jei buvo patrauklios veidu, figūra, nusišypsojimu, ar net pasišaipymu tam, kuris į ją žiūri – kažkaip maždaug taip man atrodo atmintį kratant jos atrodė, kaip ir dabar matau; beje, atmintį man, mano atmintį, kėgėbistinių srutų gaujelė trynė bangomis – naktimis, miegant, man miegant nepilnaverčiu paviršutinišku miegu, o ne pilnaverčiu. Nors ir tokiu nepilnaverčiu, bet vis tiek dažnai tik trumpu – bangomis jie man miegojimą normuoja: užmigdo ir pažadina bangomis, nuotoliškai bangomis veikdami (net Žemės palydovu naudojasi).
Buvo prieinama: išgeri gazuoto, apie kavą nė nesvajodamas, nes pupelių ne kasdien nusipirksi, o puodelin kad įpiltų – lauk eilėje ir 35 kapeikas turėk juodai, arba pabaltintai kavai, į kurią, jei pageidauji, šaukštelį dėjo tiršto kondensuoto pieno iš cilindrinės mažos skarinės „bačkutės“ su mėlyna etikete.
Tas gazuotautomatis būdavo aukštumo vos ne kaip žmogus, subarška, gurgsi savo nematomame, bet neblogai išgalvotame mechanizme, ir atiteka stiklinėn už ką sumokėjai tris kapeikas arba vieną. Kiek aš čia galiu smulkmeniškas nebūti! Būsiu, kiek noriu: tas, kuriam už vieną kapeiką vanduo tekėjo, būdavo mineralinis su spurgom kaip stiprus samagonas; gal iš Druskininkų, Birštono, bet man aišku, tikrai jau ne iš Stakliškių kurortavietės, į kurią arkliais keliu, vedančiu per piliakalnį „Napoleono kepurė“, tą kelią puošiančiu, atvažiavo Vilniui žinomas Vladislovas Sirokomlė, poetas, ir užrašė, ką matė į knygą, sulaukusią raidžių ir lietuviškų.
 
Gal pasisakysiu: kai šitaip pirkdavausi vandens su sirupu, tai stiklinę iš automato angos išsitraukdavau paankstintai, anksčiau negu pribėgs ji „arci pilnio“ – mat, kai ne pilna, o apypilnė pritekėdavo, gardžiau būdavo juntamas sirupėlio saldumas, o jei pilną prisileidi, tai to sirupo tikrai per mažai pasijusdavo. Tokio skysto ir už vieną kapeiką gėrimo galėjai prisileisti, o – daug kas nežino – pigesnės prekės kaip viena kapeika – nebuvo (laikraštis „Sportas“, niekad nesibaigiantis, „Lietuvos pionierius“ – vieną kapeiką kainavo; „Tiesa“, ar „Komjaunimo tiesa“ – dvi, o kiek kainavo „Liaudies sargyboje“ jau neprisimenu. Gal dvi kapeikas. Bet bijau klysti ir papiktinti mane sekančius.
Retas trijų kapeikų nerasdavo savo kišenėje, ir aš, išskirtinai šykštus, gėriau už tris kapeikas vandenį, o ne už vieną – vandens kiekvienam didesniam miestui prieinamo. Kaime tokio pagardinto vandens niekur nebuvo, todėl reikėdavo važiuoti į miestą norinčiam atsigerti.
 
Gražiai vaikui atrodydavo išpuoštos peiliuko kriaunys, nematyta bordine spalva „pasidabruotos“, gražesne spalva už tą, kokia karklai ir visa gamta aplinkui išsipuošusi, bet... nusibodusi: matai ją karves ganydamas nuo tada kai rasa jau nukritusi ir iki vakarienei bulvės išvirs; spalva matoma karves beganant kažkada atsibosta, o karvių sodyboje būdavo ne mažiau kaip dvi: karvė su telyčia: daugiau karvių prieaugio kolchozas įstatymiškai neleido: buržujus būtum, kapitalistas! Ir išnaudotojas. Maždaug. Bet neilgai taip buvo, paskui leido karvių kiek nori turėti; apskaitą baigė ir neatėjo iš apylinkės patikrinti kiek jų tvarte.
 
Beje, mineralinis vanduo man šiek tiek, atleiskite, nekvepia, nes atrodo turi šešėliniams žmonėms perkeltinę reikšmę, tik aš nežinau kokią – sužinoti norėčiau, kol „žingeidus“ esu. Daug matau simbolikos aplinkui, kurios neatspėju.
 
 
Glorija!
 
Čia man pasigirdo nuostabus akordas – daina „Glorija!“, merginos nuostabiu žemu ir atsidavusiu balsu aidinti. Pasigarsinau radiją, ir užsimerkiau. „Tai ne mineralinis vanduo, o iškilus menas virpina sielą“ – pagalvojau girdėdamas. Dar puikesnė šios pačios melodijos daina yra pavadinimu „Mylimas!“, apie rankų svorį ant papų (atsiprašau: tik nevulgariems vyrams gražus šis žodis, o jums, merginos, gražus toks: ant „krūtinės“; iš tikrųjų vis dėlto reikia skaitytis su žodžiais ir kaimiškai neatrodyti joms, miestiškai kiekvieną žodį sakyti,.. ir nepamiršti, kad tų krūtų rankose nepaturėsi – kaip tik šitaip man visuomet atrodo, ir, manau, jau be pabaigos tokia mano lemtis ir likimas be perspektyvos). Nespėjęs atsigėrėti „Glorija“, išgirdau tokią pat nepakartojamą „Ša la la, mano meile!“. Pagaliau, kas yra Glorija! Tai iškilumas ir iškilnumas šlovė tavo krūtinės, kuria tenkini tau patinkantį, ir kūdikį maitini, jo džiaugsmingai sulaukusi, pamiršusi skausmus gimdant.
Šiandien man beliko išgirsti dainą „Bartalomėjo“. Bet girdžiu Baltramiejaus naktį kiekvieną naktį: KGB srutų gaujelė blogąja savijauta naktimis mane kankina labiau, negu dieną: bangom kankina mano kūną ir netgi sielą, atimdami iš manęs mano gyvenimą veik kasdien jau 20 metų.
Bet ir dar gražiau: išgirdau, ko negirdėjęs: merginos dainą „Es viva Espanja!“. „Koks gražus senasis žemynas!“ – pagalvojau. Tai žinoma. O pas mus Vilniuje tai dar KGB srutų gaujelė egzistuoja: seka mano mintis ir kankina mane (nuotoliniu būdu) kankinančia savijauta, kankinančiomis būsenomis, demagogiškai mano galva naudodamiesi, jokios teisėsaugos neareštuojama.
Ir to negana: tuoj pat išgirdau dainą „O Sicilija“, kuri žavėjo ne vėliau kaip nuo 1972 metų (o gal ir nuo vėliau, sunku prisiminti kada pas mus ji suskambėjo; dainos tai, žinoma, ir per geležinę uždangą girdėdavosi). O „Boni M“ tai niekad nenusibostų net ir senam: su daina „Rasputin“; o ir kitų dainų dainuoja puikių, nepaprastai ritmingų ir melodingų. Dainos žodžių nesupranti, bet balsas ir melodiškumas žavi ir nesuprantant apie ką dainuoja daina. Tik, žinoma, nežinau, kodėl aš toks nuobodus aiškiais dalykais tave vargindamas, atimdamas laiką, kurį kūrybai galėjai naudotis. Šįkart dainos žodį, pavyzdžiui, Rasputin supras kiekvienas nealfabetas.
Dar, gražiau už visas, išgirdau Džiuzepės Verdžio vergų choro „Liberta“. Ir tuo šis šedevras nuostabus, kad klausydamasis ne tik kūrybinį meną, jaudinantį sukurtą jauti, bet ir realiai buvusią vergų kančią.
 
 
Manasis lenkinis peiliukas dažniausiai būdavo tik vienageležtis; bet daugiau man nei nereikėdavo, nors ir troškau brangesnio, nes kas netrokšta, ko dar neturi vis geresnio. Kai kurie norai išsipildydavo, bet tik vienas kitas: pavyzdžiui, išgalėjo man, maždaug penktokui, nupirkti kaliošiukus raudonu minkštu impilu kaip atlasas, ir kojoms darėsi nepaprastai šilta juose. Jie man ir gražūs atrodė: tokie taisyklingi, formiški, blizga vos ne kaip veidrodis, purvo nebijantys (tai kaip neprisiminsi Vaižganto palyginimo, taip pat, man rodos, kaip ir kaliošams tinkamo: „Turiu pinigų, kaip rudenį purvyno“. Jaunuomenei tenka paaiškinti: ant batų, kas juos turėjo, kažkada apmaudavo dar ir kaliošus, kad drėgmė batams nekenktų. Čia leiskite prisiminti kiek obscenišką mįslę iš tų mano kaliošėlių epochos laikų: „Iš viršaus juoda, viduje raudona“. Kas ?
Įminiau: Kaliošas!
Kaliošai, mat, tuo labai geri, kad tikrai jokia šlapuma nepasiekia kojų, kuri kiekvienam nemaloni kaime ir neišvengiama rudenį arba pavasarį, ar kai prilyja žolei ir dirvai.
 
Būdavo, kai kurie troškimai, tokie kaip tie kaliošiukai, išsipildo, bet daugiau aš jų beveik neprisimenu. Gerai net neprisimenu: iš alksnio darėm švilpuką, ar iš karklo šakos? Įtempiau atmintį ir pasisakė vidinis balsas: vis dėl to iš alksnio – medžio, kuris kamiene paraudonuoja nupjautas, ir jų pilna buvo visose balose – daugiausiai, kaip neperkamų prekių tarybinėje parduotuvėje. Tai, žinoma, mazochizmas alksniams ką apie juos rašau, nes Salomėja pradžios mokykloje mums sakydavo iš skaitymų elementoriaus: „Ir berželis turi širdį – viską jaučia, viską girdi“. Reiktų rašyti apie tuos mazochistus, kurie mane kankinančiomis būsenomis kankina ir seka mano mintis, o ne apie kas man nesvarbu.
Mazochistams rašau daug mažiau, negu jie mane kankina bangom, net Žemės palydovu naudodamiesi; jų vadeiva, tai gal koks markizas Sadas, tik ne šitokia pavarde, kuris savo angamtiškam malonumui net savo žmoną kankino, ir kalėjime už tai pasėdėjo (rodos, Bastilijoje), o nuo jo – žodis sadizmas atsirado. Pagaliau didikas Sadas čia visiškai „ne prie ko“. Man smagiau būtų ir kalėjime būti – taip sadistai, KGB srutų gaujelė mane laisvam mieste ir nuosavam bute kankina, visur pasiekia mane bangų srautu, kad dažnai geriau kalėjime norisi būti, o ne kankinamam bangomis. Mano ir mintis tie srutos seka, net nuo sovietų laikų, atseit „tiria“ mane (dėl tos priežasties, kad ištirtas). Bjauru kalėjimu bausti nenusikaltusį, bet gali KGB organai ką nori, ir nežinau, kada jie išsigaišins, todėl nežinau savo ateities; bet vis dėlto, sakykim, didžiausio savo priešo – manęs, pasodinti kol kas nesugeba (visų jų sugebėjimų negaliu sužinoti; jie man ir nerūpi, kol kankina mane kankinančia savijauta ir seka mano mintis jų gaujelė, tol rūpės tik tai, kad nekankintų; aš juos ir tarakonais vadinu; mat jei teisėsauga pradėtų jų paiešką, tai, man rodos, jie iš savosios KGB buveinės patys išsilakstytų kaip tarakonai; tarakonai, kas nežino, lekia labai greitai, pavyzdžiui, atidarius stalčių kuriame šakutės ir šaukštai. Kas dar man žinoma apie tarakonus gamtinius, kurių pasirodo būta jau balanos gadynėje? Pasakysiu, kas parašyta, kaip juos naikindavo: virkščias išmirkydavo išrūgose ir palikdavo tarakonams; naktį jie gausiai sulįsdavo į virkščias, o tada tokią tarakonų puokštę mesdavo šeimininkė kuo toliau nuo namų. Taip „Balanos gadynės“ autorius rašo, neraštingumo laikais aukštąjį mokslą išėjęs ir nuėjęs žemės arti, o ne raštininkauti. Na, kaip nepaminėsi: kai raudonarmiečiai atėjo į jo namus jo areštuoti, buvo vakaras; kad jie negalėtų po paimti, jis staiga užpūtė lempą ir tamsoje tie nieko negalėjo padaryti, o kai vis dėl to jį tempė į areštinę už rankų suėmę, tai jis surietė kojas, kad nešte reikėtų jį nešti, o toks suimtojo gabenimas apsunkintas.
 
Buvo ant autobuso šono jau parašyta, kad aš jau „Toks“, o vis tiek negana mane ėsti kėgėbistinei smarvei: gaujelę, kurie mano mintis seka, ir kankina mane kankinančia būsena (nuotoliniu būdu), ir dabar tebelaiko manęs naikinimui. Ant taprajoninio autobuso šono, tarsi ant mano šono, maždaug nuo 1999 metų (jeigu ne nuo anksčiau), apie mane pamačiau užrašyta: „Toks“ (netgi paverstom raidėm).
 
 
Kaip atsakinėju į gaujelės lojimą
 
Kad niekas nuo jų šlykštumo ir „darbų“ neapsivemtų (aš nuo jų vėmiau – bangomis ir vėmimą jie išgauna), konkrečiai ir daug nelabai daug ką turiu pasakyti (pasakiau, ką turėjau) kaip jie – kėgėbistiniai srutos, mane savo įrankiu savo smirdėjimui laiko, bet detalė štai dar viena konkreti, ją prisimenu: vėmiau, kai bangomis, dirbtinai įjungė man vėmimą tikrąja šio žodžio reikšme; bet tai tik juokas lyginant su tuo, kaip jie mane – jau 20 metų! – kankinančiomis savijautomis (būsenomis) kankina bangų srautu. Tai, neabejoju, kėgėbistai liepė vėmimą man įjungti – jų vadeiva!, kurių, manau, ne vienas, o jų užviršavimas gal Rusijoje; turėdami kėgėbistinę aparatūrą, kuria mane naikina, dirbtinį vėmimą man įjungė už tai, kad kartodavau Juozapui Glinskiui, ir 100 kartų šlykštesniam už jį seniui, kai išgirsdavau jų balsus, erdve į mane atsklidusius, atsakydavau ir sakęs nebaigiu: „Sruta, nelok!“. Taip jiems atsakinėju į jų lojimą.
Ilgai, gal net ne vienerius metus „laukiau“ (tikrai ne vienerius), kol jie už tai man atsikeršys už atsakymus „Sruta, nelok, vemsiu!“ – taip sakydavau kai jie sulodavo (dažniausiai Glinskio balsu, panaudodami jo balsą, jis tyčia kėgėbėvietavietėje savo balsą palikto – jis pats savo balsą paliko, įrašė gaujelės bunkeryje taip, kad bet kokį žodį tapo įmanoma jo balsu man pasakyti – tokią tie KGB srutos turi aparatūrą, kurią, labai prašau, atimkite iš jų, kas galite – jie tikrai nusikaltėliai, sunkūs.
„Laukti“ laiko, kada vemsiu (to beveik neabejodamas tikėjausi), nemažai teko, ir štai sulaukiau: rodos, iš 2014 į 2015 metus vakare. Tų Naujųjų metų naktį, gal tikriau vakare, jie bangomis už tą „Sruta, nelok, vemsiu!“ man bangomis įjungė tokį nuožmų vėmimą, kad vos vidurių neišvėmiau, šiaip taip paspėdamas link kriauklės į vonią iš savo kambarėlio nulekioti, žmonai stebintis tokiu dar niekad nematytu mano vėmimu. Bet kartojuosi, šį atvejį šioje savo el. knygoje „Spindėk!“ aprašęs esu jau anksčiau. Tik nežinau ar paminėjau: toks nubaudimas (vėmimu) yra keliolikos minučių nemalonumas ir reikalas, todėl yra beveik niekinis, lyginant su tuo naikinimu, kuris yra baisiai siaubingas ir baisingas: štai kas: jie, KGB srutų gaujelė, mane kankina kankinančia savijauta nuolatos, jau maždaug 20 metų! Taigi tai ne kelių minčių kančia ir kankinimas, koks buvo vėmimas.
*Dabar srutos bangomis įjungė man skausmą nugaros viršuje, nors yra įjungę blogąją savijautą, įjungę ir neišjungę.
 
Be emocijų kalbant, kokie jie baisūs nusikaltėliai, tie nusikaltėliai, kėgėbistiniai visuomenės atmatos, kurie kankina mane nuotoliniu būdu! Bet kur mane esantį! Yra jie dar ir tokie, ko galutinai, dėl per didelio atviram žmogiškumui nesakytina, nepasakysiu: kai jie pradėjo smirdėti, tai yra, kai, sekdami mano mintis, jie pradėjo man kalbėti erdve atskriejančiais žodžiais, ir pradėjo rodyti dirbtinius sapnus, ir kai pradėjau jiems priešintis balsu, ne vien mintimis juos keikdamas, tiksliau sakydamas, kad jie yra KGB (dabar padaužė man į lubas, į mano kambarėlio lubas), kad jie yra kėgėbistai, nusikaltėliai, tai greit vieną naktį gavau į tai apyskaitą: jie man parodė, kad, kadangi nesutinku būti jų smirdėjimo įrankiu ir priemone, tai gausiu... žmogiškuosius ekskrementus, o ne kažkokį užmokestį. Taip labai šlykščiai jie man tai parodė, kad civilizuotiems žmonėms tai nerodytina, nei sakytina. Taip šlykščiai, kad niekada neparašysiu kaip tą man parodė – kam šlykštinti žmones, rodyti šlykštumą, kuris siaubingai bet kam, taigi ir tau skaitytojau, nepriimtinas... Maždaug 1994 ar 1993 metais, naktį, spalvotu vaizdu parodė man... tuo pasisakydami, kokie jie žemi srutos. Tai buvo pats šlykščiausias vaizdas iš visų, kokius bangomis jie man net iki šiol rodo (tiesa, jau tik parodo, prabėgšmais, kasnakt jau nerodo). Kaip jie tuos ekskrementus man teikė ir rodė, pasakyti tikrai negalėsiu – per daug nežmoniškai šlykštu būtų net ir necivilizuotiems žmonėms, daug šlykščiau už bet ką, ir už tuos, kurie rodė; jų, rodytojų, nemačiau, o tik pagal jų veikimą apie juos pasakiau kokie jie man. Tai jie man naktį bangomis parodė 1994 ar 1993 metais, ir, tik pagalvokit: dabar 2017 metai, o jie, gaujelė, taip pačiai tebesmirda: seka mano mintis, kankina mane kankinančiomis būsenomis, transliuoja man dirbtinius sapnus, visaip ėda bangomis mane.
 
Kad nebūtų pernelyg nuobodu tokį nešlamštą skaityti, pasakojimą bandau paįvairinti: Šiandien mačiau labai žavingą dalyką. Viena panelė parduotuvėje buvo... išsiskleidusi skėtį sau virš galvos. Negalėdamas atsigėrėti priėjau ir paklausiau: „Čia lyja, ar sninga?“. Vis dėlto ji atsakė: „Visaip būna“. Nepasididžiavo, net ir nusišypsojo. Tik nežinau ar daugeliui tai paįvarinimas?! Klaustuku čia baigti, ar kaip? Kartais reikia man patarimo, asile. Kas Dostojevskį skaito, tai žino, kad kiekvienas žodis paįvairinimas. Bet ir mane paskaitykite, skaitydami gal jau 40 metų, vis dėlto pasauliniu mastu esu naikinamasis. Nors, kai pagalvoji: argi neverta visa tai popieriuje išspausdinti (sakykim, ir dėl dividendų), ką parašiau savo gyvenime!? *Dabar bangomis įjungė man tie srutos kankinantį mieguistumą, ir rašymą turiu nutraukti – gesinu stalo lempą, guluosi, bet kelsiuos. 2017.01.24, ir vėl po to.
 
Kažkoks kėgėbistinis išsigimėlis 23 dienos naktį bangomis man labai šlykštų pasityčiojantį vaizdą parodė. Buvau užsimerkęs ir regėjau. Tegul jam į snukį sulenda tai, ką man parodė. Nors jau prieš 20 metų jie man bangomis daug labiau nusikalstamų vaizdų rodė. Gal dabar ir pasakysiu. Nors ne! Pernelyg šlykštu šitaip smulkmenintis, neturiu tokio piktavališkumo, kad viešai tai galėčiau atpasakoti, ką kėgėbistiniai srutos man parodė, pavyzdžiui, tada, kai aš pradėjau priešintis jų smirdėjimui: mano minčių sekimui, naudojimuisi manimi, mano galva, mano protavimu ir vaizduote naudotis. Nes tai būtų pašlykštinimas skaitantiesiems, kurių manau bus, o jau ir yra, ir daugiau rašte neprisiminsiu apie tai.
Tik kad nepamirčiau: daug malonesnis iš visų gazuotautomačių buvo tas, kurie Palangoje prie miesto kino teatro aikštutės šone stovėjo, pakraštyje, o netoliese, kur buvo valgykla, augo šimtamečiai juodalksniai, kurių gyvavimą barbarai nutraukė ir dabar jų nebėra. Na ką gi, pinigas daug ką naikina, nes kaip berželis širdį neturi.
Aš tada lyg koks rašytojas buvau, Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijai priklausiau, savo eilėraščius vienoje kitoje spaudoje įpiršdamas, tad gaudavau ne tik leidimą „Literatų“ kavinėn Vilniuje įeiti, bet ir silpnai apmokamą kelialapį Rašytojų poilsio namuose Palangoje dvi savaites prie jūros pabūti; namuose, kurie tada šviesiai mėlynai buvo išdažyti, o prieškaryje buvo dar nenusavinti iš pono, kurį turbūt išvežė kur šalčiau. Nežinia ar jis grįžo, iš miško kirtimo barakų, bet jo namas tebėra kitiems.
Na taip, rašytojų poilsio namuose, kurie dviejų aukštų: pasižiūrėjau į nuotrauką, ir pamačiau kad neblogai atsimenu. Vienais metais tuose namuose laiptais iš antro aukšto leidosi (gal 1987-ais), kai parėjau iš pajūrio, kažkokia lenkė, lydima net dviejų vyrų – tokia graži ir tokiais iškilniais papais, kad aš vos neapalpau jų geisdamas. Ji lenkiškai kažką pasakė, rodos „čarny oči“, ar „cirk na drucie“, ir daugiau jos niekad nebemačiau.
 
Komendantas tų šviesiai dangiškų namų buvo literatas Alionis ir turėjo dukrelę Aistę, o iki jo kas namus prižiūrėjo, neatsimenu. Ten, kitapus nedidelio kiemo, buvo kur nusiprausti dušas: šildai dujine šildykle bėgantį šaltą vandenį, ir prauskis. Tas vandens šildymo įrenginys tikrai buvo vertas nufotografuoti, įspūdingas vizualiai, bet jau vėlu. Dar žingsnį žengus, augo aukštumėlėje lapuočiai (o dar toliau – garsi dainavimo estrada tebėra), kuriuose nuolat čiulbavo strazdai. Kaip tik ten strazdus aš pamačiau pirmąsyk, ir dabar atsimenu: daug didesni už varnėnus, tik ne visai panašūs į juos. Čiulbavimo neatmenu. Klausos haliucinacijos mat mane yra apėmusios, kurias... tegirdžiu tik aš vienas neįsivaizduojamoje platumoje. Daugiau tokių „ligonių“ nemanau, kad yra. Bet Prokuratūra geriau žino, ar yra, ar Saugumo departamentas sostinėje, ir kitokia teisėsauga. O jeigu nežino, tai kas žino, kurie turėtų žinoti?
 
Taigi iš to žydro kaip dangus namo išėjęs, nugerdavau gazuoto vandens, kaip visada su sirupu, ir jau ten pastebėdavau, kad KGB mane seka. Dažnai pamatydavau kad seka, bet gyvenau įprastai, nemažai, žinoma, dėl to pakentėdamas, bet jokiu būdu ne tiek, kiek dabar mane jie tie patys (KGB srutų gaujelė) minčių sekimu kankina: seka mano mintis, galvos funkcionavimą, o kas baisiausia – nuotoliniu būdu (bangų srautu per erdvę) kankina mano kūną ir dvasią (kūną daug labiau, nekaip dvasią). Ir tada, sovietmečiu, sekimą kentėti nebuvo lengva, bet jaunam viskas buvo lengviau. O dabar aš nors jau senas, bet vis tiek tebeseka mane tie srutos – niekuo nenusikaltusį naikina, netgi nė eilėraščiu jiems nenusikaltusį, ir, kaip matosi, mano 1986 metų eilėraštį, pavyzdžiui, „Vabadus –Briviba–Laisvė“ skaitė jie ne mano supratimu.
 
 
„Viskas bus gerai!“ (iš esmės taip ir įvyko kaip šie žodžiai, 1990 metais)
 
Niekad laisvės neatsisakysiu ir atvirai sakysiu pilnatvę, kaip Gedimino gatvę, nes gyvenimas mažytis ir nėra čia ko varžytis. Šio tekstuko užvardijimą aiškinu: sovietmečiu, kai prasidėjo palaimingoji „perestrojka“, pradėta visame pasaulyje žinomo Gorbačiovo, kuris iš rusų gal ir už Dostojevskį žinomesnis, ne tik už Leniną, tai štai tada man pasitaikydavo sakyti vieną labai lokališką reikalą, tada jau tampantį „nuosavu“: „Viskas bus gerai!“. Sakydavau grįždamas iš Sąjūdžio mitingo, ar, tarkim, iš gastronomo su pieno bonka rankoje (maišelyje), kai manęs klausdavo sutiktas pažįstamasis: kaip aš žiūriu į perestrojką, į tai, kas dabar darosi (mažatikiai ne visi buvo pakankami šiuos žodžius tarti: „Viskas bus gerai!“). Atsakydavau: „Viskas bus gerai!“ (nežinau, kaipgi buvo galima tolintis nuo tokio stebuklingo troškimo, kuris pildėsi). Bet čia noriu pasakyti, kodėl gaujelė, kurie seka mano protavimą ir žodžius į mane erdve atsviedžia, kodėl jie pasako man, pasako ir primena sakinį „Viskas bus gerai!“. Bet gal jau ir paaiškinau: taip daug kam sakiau apie perestrojką, kuri lietuviškai persitvarkymas vadinosi (žodis, aukso raidėm įrašytinas, arba nors sidabrinėm). Sakydavau šią formulę, neatsidžiaugdamas tuo, kas matėsi visur ir aplinkui: laisvėjimas, nepriklausomos valstybės gimimas – ta buvo svajonė nuo tada kažkada iki kovo 11-osios, kai išsipildė. Ir tiems, kurie neklausdavo, pasakydavau „Viskas bus gerai!“.
*Įjungė kėgėbistiniai srutos bangomis man svaiginantį mieguistumą, toliau rašyti nepajėgiu. 2017.01.05, įjunginėja ir tokią kankinančią savijautą, kad net svaigstu, ypač rytais ypač ją sunkią įjungia.
 
Vegetuoja KGB srutų gaujelė Vilniuje jau 20 metų. Bet, kaip dainavo muzikos ansamblis „Mokinukės“, kuriame ir Irūna, „geruoju tai negali baigtis, mums nieko netrūksta“. Nors, jeigu aš, tai nekerštingas. O jei iš tikrųjų, tai jau seniai daug kam aišku, kad aš niekuo nenusikaltęs esu naikinamas, nepasakant kad aš. Pačiam tenka tarti ir tarti: esu Jonas Baranauskas, Fabijoniškėse gyvenantis, o vasarą – kaime. Mano telefonas: 861 399 523.
 
Kodėl negalėčiau prisiminti, ką prisimenu! Vienas mano visiškai epizodinis pažįstamasis – tiek jį pažinojau, kad kartą mano namuose lankėsi mano žmonos gimtadienio vakarą (visi baliavotojai ir šokom šiame baliuje) – turėjo vardą Vilenas, kuris Vardų žodyne nemanau kad įrašytas: iššifruojamas šitaip: VladimirIljičLenin. Tada aš pirmą, ir paskutinį, sužinojau, kad ir toks vardas yra. Bet kiek daug ko pasauly yra, ko nežinai! Jau pasenau, ir vis težinau tik šiek tiek. Žinoma, aš nė kiek esu toks, kaip tas vardas. Esu „vaikščiojanti radijo stotis“ ir kaip bedūmis parakas, kuris bedūmis buvo išrastas Levo Tolstojaus laikais (jau vėlyvojoje jo jaunystėje; beje, jis darė rašybos klaidų; šis rusų genijus jų literatūroje jų nuomone pats didžiausias); einu, o prie manęs gretinasi, arba pirma manęs eina nelaisvi žmonės; o daug bjauriau, kai priekyje manęs eina; kai eina paraleleliai su manim, tai galiu išsilaisvinti: stabteliu, ir jis nueina toliau nesustodamas tik trupučiuką savo žingsnį sutrikdęs dėl to, kad aš sustojau; merginos irgi priekyje manęs eina, ne visuomet vyras; kai kurie priekyje manęs einantys išsitraukia nosinę, ja, visai inteligentiškai, savo nosį paliečia, tuo man rodydami, kad raminčiaus (nes gal ir iš tikrųjų man gali baigtis liūdnai; bet, kai senas, tai mažai ko bijaisi), tada mano piktumas mažumėlę atslūgsta – nes taip jau yra visur – balta vėlevėlė nirštą ir mūšį pabaigia. Kovingumą, kurį aš, sakyčiau, turėjau tik puolamas, nežinau ar beišlaikiau (ir nereikia to tikrinti; dar ko nereikia nei tikrinti, nes žino: per radiją girdėjau, kad policija mano tapatybės nenustatė). Mano kovingumą, jei jo dar būna, beveik kiekvienąkart taip ir nutildo – nosine baltos spalvos, tarsi kokia pasidavimo vėliava: nepasiveju tokio tyčia priekyje manęs einančio ir į užkulnį, į užpenčę nespiriu kaip tai darydavau Vilniuje keliais metais anksčiau. O kitur, ne Vilniuje, irgi taip pačiai dėtųsi, jei nuvažiuočiau. Nežinau dėl kokios priežasties nieks nei rašo, nei sako kas yra tas, apie kurį kalba neaiškiai jau 20 metų.
Dar laukiu kokiame nors Senojo žemyno dideliame mieste pabuvoti – nors ir Lisabonoje 1755 metais, kai sugriuvo du trečdaliai to didelio miesto: paveikslas, spalvotas, tą graudų chaotišką griuvimą paliudija, kurį nutapė ne Goja, ir ne korbonarai.
 
Noter Damą ir aš pamatyti norėčiau. Ne su tais, kurie mintis mano seka važiuočiau, o nuo jų atskirai visam laikui. Noter Damas stovės, o gaujelė išnyks (kaip kvailai aš palyginau su didybe mažą, niekingą gaujelę...). Multimilijonai žvaigždinius Noter Damo mato skliautus, o į Vilnių pasižiūrėti retas beatvažiuoja tokių pat skliautų kaip Paryžiuje pažiūrėti. Ištvarumo vilties nepalaidoju pamatyti skliautus, po kuriais Napoleoną karūnavo. Beje (tai labai svarbu, kas lietuviškai skaito), jis 1812 metais yra buvęs Vilniaus Arkikatedroje ir paskelbė joje, kad atstatoma buvusi čia valstybė. O kai jį karūnavo Noter Dame, jis atėmė iš popiežiaus rankų karūną ir užsidėjo sau ją pats, tuo sakydamas, kas imperatorius. Vien Viktoras Hugo Dievo Motinos katedrą matė taip iš arti.
Verta gražiąją prancūzę pamatyti pažvilgsniui, neskubant kaip į turgų, bet kaip į ten nuvažiuoti – pėsčiam tokį tolimą kelią, tai batai suplyštų kaip Žanui Žakui Ruso, daug keliavusiam, ir kai smuklėje atsitiktinai su mergina jis nakvojo, tai nežinojo kas auksas. „Išpažintyje“ nė to neslėpė.
 
Leiskit neįžeidinėti, kas šventa, o pasiliesti prie mūro, kuris daug už Šv. Mikalojaus bažnyčią senesnis, jei nuvažiuosiu. Šv. Mikalojui Vilniuje 700 metų kaip televizijos bokštui, joje kunigas Tunaitis davė man amžiną įžadą, kai ji besišypsodama tiesė man ranką ir leido žiedą lengvai ir tyliai jai dovanoti... Nesibaigiančio bendro gyvenimo žiedą, kurį, kaip ir aš, tebeturi. Dar ir nuotrauka feisbuke bus apie tai, tik nežinau ar greitai. Tiek mirguliavimo prieš akis, viską negi aprėpsi... Bet, kas svarbiausia feisbuke esu jau įkėlęs: KGB srutų gaujelė seka mano mintis ir kankina mane kažkokiom bangom jau 20 metų, o areštuoti juos teisėsauga nesiima.
Gražiausiai lėtai, užtikrinančiai ir pasitikinčiai bei palaimingai ant piršto žiedą daviau jai, kuris nuo tada ne bevardis, o ji už tai man davė...savęs tarsi aukso... ilgai nesigailėjusi tekėjusi už manęs, kai ištekėjo... Ištekėjusi savo džiaugsmui ir mano nepasotinamam, seikėdama, ką turi.
Kai kurių dalykų tai tikrai taupyti nereikia, aš žinau.
(Bandysiu dar pabandyti: teberašyti, nors įjungė gaujelė dabar man sunkų kankinimą ir mieguistumą dirbtinį.).
 
 
 
Ji pabučiavo! Tikrai!
 
Mįslingiausia, nors ir smulki, nedaug man nuostolinga KGB srutų gaujelės operacija man pagal principą „Tau“, t. y. pagal principą, net nuo gilaus sovietmečio į mane veikiantį, kurio platesnė sąvoka: „Apie tave ir tau“. Bet labiau ne būtent šiam mano tekstui šis pavadinimas tinka (su šiokios tokios beletristikos priemaiša šis, kur žemiau, reportažas „Ji pabučiavo!“):
 
Kad bangomis KGB srutų gaujelė daro man įtakos, net Žemės palydovu besinaudojantys, kartais iš tikrųjų, realiai, šiek tiek savo įtaika mane paveikia, esu apie tai jau rašęs. Bet nesuprantamiausia šio pobūdžio jų operacija įvyko šiandien (a propos, gyventojai kolūkiečiai, kurie parapijose maždaug palei Simną gyvena, sako ne „šiandien“, o „šiandie“, girdėjau ausimi dar vaikiška, o štai ir senatvėje kalbos šis faktelis išliko, kad tuos kraštuos tarmėje redukavosi galūninis priebalsis „n“; tas Simno miestas senas kaip Roma: bažnyčios sienos gynybinės, užsislėpti ir atsišaudyti nuo priešo pritaikytos, pražūtingiausiai iš Rytų buvusio; bet nežinia: analuose ar užrašyta, kaip lietuviškai kalbantis pagonišką pasitikėjimo, drąsinimosi maldą kalbėjo ir leido strėlę į artėjantį užpuoliką besiginantis.
 
 
Apie tai
 
Nors trumpai: „Iki“, gražesniu negu „Maxima“ vardu besivadinančioje parduotuvėje, perėjęs magistralę, kuri šią parduotuvę nuo manęs nei atskiria, nei skiria, perėjau nesuvažinėtas, ir nusipirkau puslitriuką „Cento“ degtinės, kadangi, iš man prieinamų, pigiausia. Raudonu tekstu ant etiketės būtent įstrižai parašyta „Cento“. „Na ir kas“ – vidaus nuovoka man pasakė, kad užrašyta įstrižai; antra vertus, kas neišmano tas avių negano, kalambūriškai pasakyčiau, jei kas prikištų: kodėl įstrižu pavadinimu degtinę perki! Mat daug kas dėl kiekvieno kostelėjimo mane įtarinėja nežinia kuo. O aš savo šizofreniškam įtarumui pateisinti, kad visi žmonės priešai, ir numalšinti nemalonumą, kurį, maždaug nuo 1993 metų, KGB srutų gaujelė man skverbia į protą ir mąstymą, į suvokimą, ką pirkau, šitaip atsakyčiau: „Perku, gerbiamasis, ne degtinės pavadinimą, o jos turinį“ – buvau kažkaip atlaidžiai nusiteikęs, kai šitaip pagalvojau. Tas suvokimas, kad žmonės priešai, kad neatsitiktinai sustiktasis yra nedraugas, įtariu, labai dažnai, netgi labai savižudiškai, būna klaidingas (apie įstrižumą, man taikomą ir matytą aplinkumoje ir jau, pagaliau, lyg ir netaikomą, dar pasakysiu, jei kas nors norėtų mano monologo apie tai, bet daug apie tai, kaip ir pinigų, neturiu ką pasakyti: išblėso, o gal ir nebuvo daugiau negu atsimenu apie žmonėms neapykantą (o kai pasižiūriu į savo širdies gilumą, tai jos nė nebuvo). Va, dabar nugirstu rašydamas, per Gold fm, ar tai per Relaks fm, ar Geras fm radiją sako man, dainuoja kažkoks dainininkas, rodos, Alenas: „Užteks tau kentėti...“. Tai argi ne draugas man jis, ir dainininkas kone kiekvienas argi ne draugas! Merginoms tai ne tiek kiek aš senas esu aistrus ir aistringas, jos vis dėlto gražiau už vyrus dainuoja; nors ir nežadėdamos mano kančią nutraukti, bet dainuoja vis dėlto gražiau už vyrus, jų balso mergiškumas, kiekvienos visuomet atpažįstamas, nulemia meno vertinimą jų pačių naudai. (Čia tildė ~, kitaip sakant apytikrio užrašymo ženklas, tik pirmokui, veik nei vienam žinomas, reiškiantis, kaip sakiau, apyvoką ir sąvoką, kuri nekonkreti – dubletuoju sinoniminius žodžius: „mergiškumas“ ir “moteriškumas“, tai tas pat; bet kur čia šio sakinio logika! Net ir šizofrenijos nebėra.
Gaila ir deja, bet tikrai: apsunkina gaujelė bangomis man ir skaitymą, suvokimą, ką skaitau skaitydamas knygą, kuria prasideda kiekvienas mano rytas, kartais net antrą valandą nakties prasidėjęs. Aš tai neįdomus, bet ką skaitau, įdomu, o mūsų kalba reiškiasi gausiais sinonimais, saulėkaitoje ir mišktotankmėje kaip bruknelė; kai jau ir įstatymas ją gina, tai neapšarmojui, bet vis ne kaip reikiant gryna...
 
2017-03-22, Vilniuje
 
Jonas Baranauskas,
eilėraščių knygelės „Vasarvidžio laisvė“ autorius