Kada naktis atslinks, ar prisiminsi,
Koks buvo virš tavęs dangus,
Kai saulė kopė valandom po žingsnį
Ir siuntė žemėn spindulius šiltus?
 
Tiesa, juos ne visus laukai, miškai sugėrė,
Mažai sušilo bundanti žolė.
Užstojo skaisčiąją klajokliai debesėliai,
Lietum užpylę šlapią dirvą vėl.
 
Bet buvo properšos ir debesys nušvitę,
Žydryne plaukė burėm baltomis.
Lydėjo juos ką tik šlaite pražydus
Melsva žibuoklė šilko akimis.
 
O gal jų nematei, nes širdį slėgė
Vis rūpesčiai, tikri ir tariami,
Kurie lyg rūdys taip giliai nusėdo,
Kad net žiedai jau tapo nemieli.
 
Išmeski rūpesčius, dažniau pažvelk į dangų,
Nebūna jis juk visados niūrus.
Taip ir gyvenime, negandos išsisklaido,
Naujam rytojui šypsos vėl žmogus.
 
Pavasarį į žemę saulė neša,
Įleiski jį, jo gilų dangų į save.
Tegul viltis šviesos lašeliais laša,
Kad juodo nerimo neliktų mintyse.