Pasodinau tave ant debesio,
Tu pamanei, kad jau danguj,
Ir nematei, kaip žvaigždės stebisi
Kvailoku tavo naivumu.

Ir matės ružava nuo krašto ligi krašto,
Ir pasaka ši, rodės, bus be pabaigos,
Nesupratai, kad „laimę rasti“
Tai ne tas pats, kas ją pavogt.

Manei – lig saulės nusiirsim
Ir nereikės už nieką atsakyt,
Bet debesis pradėjo irti
Ir ašarom jau ima lyt...