1.
Ui, ka sodrėska kaukė!..
Ruožės spīglīs nolūža...
Šuovė tėn tėisa... A šaukė...
Krovėna... Be drabužiu?..
 
Gal tiktā vies gėrgždiejė
Briekštontė glousnė rauda...
Dā nebovā gėrdiejės?..
Ėr nerēk!.. Būs pardaug skaudē.
 
Šėrdi juk prirėš sėits
Atmintėis tuos. Ėr garsa.
Kelēs i džiaugsma... Raits
Tiktā i končė nersi.
 
Nieks nesoskėla – veida
Parkėrpa ašrės šakas.
Jēgo tīla ėr baidė,
Dabā ana nebsaka
 
Nieka – tik ėlgas pauzės:
Kėtkas jau gal ėšdoutė.
Bet ligo nieks nebklausuos –
Vėskas jau ėšrokouta.
 
Čiesos – kap kalts – lig kaulu
(Malavėms če nebėšgelbies).
Mienou ožtvindīs saulė ...
Ėr akis ožels kap pelkės.
 
2.
Parpliešio žalė jopelė –
Oždėngsio padelkuoms longus.
Vo žvaizdės – kap bitis – sogielė!..
Ka tėrpst ėr ėš saujės laš dongos.
 
Ėr būs jau seniausē neblėkė
Če nieka, kou goudēs lig šiuolē...
Vo kinkini baimės skalėku
Prarīs nepasėikamė tuolē.
 
Tik lėipas neleis atsėtėistė:
I nuogara šakas – kap peilē...
Būs vielā kou nuorintās kėistė.
Nebent pražodītė ėš meilės.
 
3.
Šašoulietis – nieks nelauk.
Šašoulietis skėlst i longa.
Ka tīkē par līto kauk
Tik žaizda... Strielie ėš lonka.
 
Vo to jug nostuojē vėskuo!..
Ėr laukē – vondou neauša.
Tik laumžirgiu akis tvėsk
Ėš Grīžola Ratu kauša.
 
Tik ėrstuos skīlie po dongo,
Ka grėižlės varvietė liaujės.
No ašaru sūras bangas
Ėšlaiža ėš saujės krauji.
 
Gal saulės... Vo rasint rīta –
Jug keitas atstomā, matā...
Tik, dvėgarsēs soraikīta,
Dėina dontītās batās
 
Sotropins, sotrins, sotraiškīs...
Ėr būsi jau nēsos – bovės.
Kap  ligo sopliešīts laišks.
Arba ožtruoškusi žovės.
 
4.
Kap douna vėn laužieu kieli:
Dā kėik – ėr tropėnēs līto.
Vo puomietės dėrvuo žielė
Tik kūlē. Tik krūsnis plītu.
 
Ėr tīsa balsos par kėima...
Nuors šonis anuo nebgaudė.
Vo vakars – kap sieklas – po vėina
Tik barstė paviejou... Skaudē
 
 
Ėšliekdams teisiau i sėina
Ėš itėmta šaulė lonka.
Kap keršts jau anam – mienesėina...
So spindolė švėrkšto ronkuo.
 
5.
Tīla – kap krovėna pota
Mėgluos ėšaustuojė kronta –
Ger cīrolielis: „A būtė
Šėndėina... A tik gīventė?..“
 
Priprasts (ligo jau bovės)
Velas po kuojiems laukėms.
Vakars – ne tinklos, ne žovės...
Tiktā dā vėns pripratėms.
 
Vierīk, nevierīk – kāp nuori:
Parbrend  ne mėgla par lauka –
Šviežē pražėlosės pliuorės...
Ėr – kap apsiestuosės – klaupas
 
Tėn, kor ožsėdegė dongos, –
Ber sau i garbanas kraiti...
Čiesa, katram pasėbėngos,
Rēks i paveiksla pareitė.