Santrauka:

Tikras nutikimas pietų aukštaičių (dzūkų) tarme.

  Raikia pažūrėc, ar jau iškepė ciej kibinai. Ale kur ciej akuliorai nusdėj? Tuščia jų, raikia skubycis, ba tuoj maniškis gįš, vaikai parvažuos. Noj va, kad ir jiej jau prieg durų. Dar biskucis, ir viskas bus gatava. Nešu viskų jau an stalo. Gardzai ir socai visi pavalgė. Žinia, visų dzienų aplink puodus šokau.
  Pavalgį susėdom visi televizoraus žūrėc. O ca sūnelis atcinešė vaikystės albumų: patagrapijas parodzis žmonelai. Visi susbrukom apie jį. Ale aš nieko be akuliorų nematau. 
    – Pasdairykit visi, ba aš šandien, kur tai akuliorus pametiau.
    – Nu tai, kur tu juos pasdėjai?! –  šokos maniškis.
    – Jei acimytau, kur pasdėjau, tai ir be tavo loskos pasiimtau.
    – Nu ko ca užsidegei?! Kur tu su jais buvai?
   – Kiba aš pamenu! Kibinų racaptų skaitiau, paskum lovon  po paduškom dėjau varškėtukus, kad šilci būtų, ba mislinu: martukė pabažna, tai  per pasnykų su mėsu nevalgis (akurat, tep ir buvo), paskui dar pečiun malkų dėjau...
   Nespėjau nei pabaigc, o  maniškis jau visų lovų išvertė, tep ir paliko, nor kaldrų būt užklojis...
Nu, ir užvirė paieška! Visi cūgu nulėkėm in sklepų prieg pečiaus. Iškilojom pagalius, apžūrėjom visus pašalius, maniškis, primanis, būt nagus ir pečiun kišč... Nėra, nor tu kų!
   – Cikrausia, būsi su malkom in pečių inmetus,–  nutarė maniškis. – Mano brolis rozų rūbus nešė skalbc, tai ne in skalbimo mašinų indėj, o in pečių visų glėbį sumetė.
    – Ar dartės aš razumo visai neturu?! – pasiutau visai.
    – Rėmukai jau bus sudegį, cik sciklukai liks, – paguodė sūnukas.
    – Ne,  išsilydzis ir sciklukai, – pridėj martelė.
     Visai susnervavau. Kap cik tuom roz išsijungė mano skalbimo mašina. Maniškis kap kulka nulėkė prieg jos. Ba buvau minavojus, kad savo švederį indėjau skalbc, gal kur kešanėn liko. Tep tai nikdi rūbų neišims, nor ir prašytai. Iškratė viskų, ale akuliorų ir ty nerado. Maniškis labai akvatnas ieškoc pamestų daiktų. Jei rozais aš ko nerandu, tai jam cik užmenu, ir jis beveik visadu suieško.
   Paieškos užsitįsė iki vėlumos. Net pamislinau, kad gal raikia kokias radzynas prižadėc, kad cik surastų. Visi ieškojom jau ir klupsci, ir su lekstrikais, ale akuliorai kap in vandenį dzingo. Viskų aukščyn kojom apvertė, ištįsioj. Gerai, kad aš nepaminavajau, kad dar ir priemenės šėpoj buvau, ba jau jei ty būt insisukį, kratų  padarį, tai aš ir per nedėlių būtau nesustvarkius.
  – Apsispakajykim, ainam gulc. Tegu juos kvaraba! Nuspirksiu kitus. O buvo toki pijemni... Vėl beraikalyngos išlaidos... – dūsavau, skaudancu širdzim norėjau nutraukc pajieškų.
   Vaikai nuvėj gulc. O maniškis tep langvai nepasduoda. Jis negalės užmikc nesuradis.
  Nuvėjau valycis dantų. O maniškis vis nesliauna ieškoc. Girdzu, jau brūžinas aplink duris.  Mani tokis jau zlascis suėmė. Mislinu, kap acidarysiu, tai jam jau nepasrodzis per mažai. Prasdarau –  o jis stovi isišiepis ir rankon laiko tuos prakeiktus mano akuliorus.
   – Noj,  kur tu juos radai?! – iš džiaugsmo net pabucavau saviškį.
   O ciej judošėliai akuliorai buvo vyrtuvėn, pasienin, už stalo kojos užkritį.
   Ale mano vyralio kantrybė ir užsispyrimas!