Kažkaip per greit, pernakt atbuko
Mėnulio ragas – virto pilnatim.
Tik tarp ranka rašytų atvirukų
Beribę viltį sugeriu savin.
 
Pajuodęs sniegas laikui pasiduoda –
Ištart sudie aš niekaip negaliu.
Iš duonos trupinių lipdau paguodą,
Nes duonos kepalą suvalgėme kartu.
 
Nors nežinau – ar žvirblis tu, ar kanarėlė –
Pravertą langą nakčiai palieku.
Paguodos lesalo beriu pamiršus vėlei,
Kad pusę tarp stiklų – renkiesi tu...
 
Renkies, kam savo giesmę skirti
Ant nelauktai pražydusios šakos –
Balta akacija išbaido mirtį
Ir aš tikėjimą gyvent renkuos...
----
Nakties danguj savu ritmu išbluko
Mėnulis pilnas – ragas vis smailyn...
Tik laukiu aš tavęs tarp atvirukų,
Paukšteli mano, – užrašau širdim...