... kylam mes į palaimos viršūnę...
pasaulis spalvotas po kojom
taip ilgai viens link kito artėję
vienas kito glėby
užsimiršę, akli,
proto balsui kurti, nusidėję

slysta  rankos įkaitusiu kūnu
švelniai nugara mano klajoja
glamonėja
lytėjimu kalba
tavo geismo išalkusi siela
mano aimana tylia kvėpuoja

aistros lavoj jausmai nuogi nardo
jėga siautulinga banguoja
vis traukia gilyn
gniaužia kvapą 
lyg mirčiai atsargiai palietus 
užmarštim realybę užkloja
                  ----
tu išvogei mane iš pasaulio
išgėrei mane be likučio
vidus ištuštėjo... skaudėjo.
pečiai nuo kaltės naštos gūžias –
tai lemtinga klaida.
neturėjo jos būti...