Augalo genas

Pilnatis paryčiais 
Nuriedėjo į brėkšmo slaptingąsias ūkanas,
Gervių baliaus aidai
Baido varnas snūdžias nuo šakų.
Na, laikykis, brolau,
Vis greičiau karuselės bus sukamos,
Apsimest neišeis
Gniaužiant grumstą kurčiu ar aklu.
Miego užtvankas lauš
Į tikrovę beplūstančios svajos,
Kraujo induos sula
Purtys ižo menkus likučius,
O tu svaigsi šiek tiek
Lyg išėjęs iš gerviško baliaus,
Tarsi varna dabar tepamačiusi tolius plačius.
Ir many, ir tavy
Rytas žadina augalo geną.
Ne rankas aš turiu – 
Išsiilgusias žemės šaknis.
Nors šaltuko šerkšnu
Dar pabalo šį rytą ražienos,
Tarsi paukštis lekiu, o ant veido – pražydęs šypsnys.
Nijolena

2017-03-17 07:25:03

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Audronaša

Sukurta: 2017-03-17 12:51:09

labai gražu, išjausti jausmai.

Vartotojas (-a): Saulėlydis

Sukurta: 2017-03-17 12:44:48

Puiku! Vis užgniaužia kvapą nuo naujų metaforų ir vaizdinių...
Ir tas šypsnys nuteikia šviesiau.