Neateisi galbūt niekada...
Bet gyvenimas sukas ratu:
Ta pati rausta saulės laida –
Paupy stoviu aš, stovi tu...
 
Liečia veidą ir tavo žodžius
Spinduliai dar šilti, dar šilti.
Tu sakai, kad sugrįš paryčiui,
Kas nakties nepabūgs... Ir verti
 
Patikėt mane tuo, kuo tiki,
Ir brendi nusiprausti akių,
Nes tamsa tiesia ranką nyki.
Aš žiūriu į akis ir tikiu,
 
Kad praplyš vėl iš naujo dangus,
Kurį ryt sugalvosime mes.
Tik dabar truputėlį baugu,
Kad prislėgs savimi svajones,
 
Grims į upės jos dugną lėtai...
Atsibusiu anksti ir tada
Pamatysiu, kaip tu prabudai
Sulig spindulio pirmo malda.
 
Sušnabždėsiu tą maldą ir aš,
Liesiu rankom rožančių rasų –
Gal saulėtekis laimę atneš,
Jei tikėjime tavo esu.