Nešė spaudą, lietuvišką žodį,
Gyvą želmenį savo tautos.
Carų priespaudoj kentus, atrodė,
Nepakils Lietuva niekados.
 
O pakilo pavasarį vieną,
Sužibėjo žvaigžde danguje,
Gėrė žmonės nušvitusią šviesą –
Savo raštą tėvų kalboje.
 
Savo raštą mokyklinėj knygoj,
Savo raštą valstybėj laisvoj,
Kurį draudė, iš atminties trynė
Knygnešių šimtametėj kovoj.
 
Ir kai rodės, kad viskas laimėta,
Kad vergauti daugiau nereikės,
Karo skraistės juodos palytėta,
Geso švietusi laisvės žvaigždė.
 
Vėl pakilom, lengviau dabar buvo,
Vedė dainos, gyva atmintis,
Kad poetus ir didvyrius turim,
Kad tik laisvėje mūsų lemtis.
.........................................
Knygnešiai slapta knygas čia nešė
Iš Europos, kaimynų gerų.
Ką dabar ir į kur nešam, vežam,
Ką paliksim šįkart prie namų?
 
Ar lietuvišką žodį, nesuterštą raštą,
Ar dorą ir meilę kraštui gimtam?
Ar brukame raidę šaltą ir svetimą,
Naują debesį savo vaikam?!