Aš pavargau nuo balzgano lietaus, 
Klevų viršūnėms piktas vėjas moja, 
O ten toli virš degančio dangaus
Kažkas melodiją užgimstančią kartoja.

Ne tavo lūpos – tą gerai žinau, 
Suskirdę jos ir ilgesiu bežadės, 
Tas balsas nepažįstamo žmogaus,
Kartojantis užkimusiai quo vadis.

Apsunksta žingsniai, žodžiai, sakiniai, 
Sekundės, byrančios į trapią būtį, 
Nors nesimatėme seniai seniai,
Aš vis dar trokštu su tavim pabūti.
..........
Aš pavargau nuo balzgano lietaus,
Nuo pranašų, kurie užgauna sielą, 
Neteisk, likime, vargano žmogaus, 
Danguj ir vėl nušvinta mėnesiena...