Pomėcinu, kap tėviškėlį palikau,             
Indėj man ne cik duonelės, bet ir žodzį.    
Tai dartės dar ir šandien aš rašau, rašau...  
Nor mano raštai –  nesgadni, nusbodį.                
 
Per svietų kap ne savom kojom  vis ainu,–         
Lemcis tokių dalalį skyrė,                                
Ale ne karklo aš žalia šaka esu,                           
Katroj net ir sauson pieskon prigyja.                     
 
Akmeniu krūcinį slagia ylgesys,                    
Sulalės smokas gerklį smaugia...                    
Kap cik pragysta dangun vieversys,                 
Rodzias, troba, nor ir nuplėštu stogu, laukia. 
 
Spakainiai negaliu nakcim užmigc–                 
Ragėjimai kap bitės spiecas:                              
Daržalin pijolka nedaturi pražysc,                    
Medaus korys prieg lūpų limpa, liecas...               
 
Jaunamartės obelys sucinka svecus...            
Žūrėk – jau obuolius išbarsto...                         
Mama iš pečiaus traukia pyragus,                    
Tėtė prieg lango skuta barzdų.                         
 
Sapnų, mislių –  jau cikras raizgulys...                   
Gyvenimų kap duonų raiko...                                   
Ir kap tų ylgesį išrauc man iš širdzies,                   
Kap net an kraigo tuščias garnio lizdas šaukia?!