***
Išgirsti,
Po to pamatai –
Skrenda žąsys
Aukštai, aukštai...
Graudulys
Sujaukia krūtinę –
Kaip atranda jos
Savo gimtinę?
Kaip be kelio aiškaus,
Be takelio
Randa ežerą savo,
Pievelę,
Savo meldus
Ir būstą seną?..
Viskas čia
Taip pažįstama, sava –
Ežerėlio skaidri
Giluma,
Gimto kranto,
Laukų žaluma...
Skrenda žąsys
Aukštai, aukštai!
Išgirsti,
Po to – pamatai...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-03-17 09:26:30
Labai mielos ir prasmingos eilės.
Rudenį matant ir girdint paukščių voras skrendančias į pietus apima liūdesys, tarsi kažką artimą palydint, ir apninka mintys kiek jų sugrįš. Pavasarį apima džiaugsmas, kad jau sugrįžo.
Na, varnoms paprasčiau žiemojimui susirasti gimtąjį miestą ir pavasarį grįžti į laukus. Karrr...
Įprastinė varna, kokių daug yra.
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2017-03-16 17:25:52
Žiūri užvertęs galvą į žydrynę, miela sulaukti grįžtančių, o dar ir taip gražiai
aprašytų, bet aš pasidžiaugiu ir kitu - gerai, kad varnoms nereikia toli
skristi, karr-karr..
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-03-16 17:07:21
Gerai sudėliota, man patiko. Tas pasikartojimas labai limpa.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-03-16 15:30:32
pavasariškai gyva, skaidru, skrajinga
Vartotojas (-a): sada
Sukurta: 2017-03-16 11:50:00
Taip gražiai žodžiai nuplasnojo. Pabaiga labai gražiai suskambėjo.
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-03-16 11:02:00
Jauku ir miela... Rudenį būna liūdna... O pavasarį ir to grįžimo garsas kitoks.