Pranyksta veidrody žvaigždė, po to kita
Ir ežeras danguj tarytum rausvus rėmus piešia..

O man vis rodos ant dirvono šviežios ratų vėžės
Per gilios net tamsiausiai nakčiai...
 
Išplakta
Nutyla volungė lakštingalai užleidus vietą
Ir gluosnis vis labiau išsipina kasas –
Jau lapų, netgi smilgų išryškėja siluetai...
 
Neužmiegu, nes vėlei vienišas esąs.
Ir vėlei toksai pats –
Su baime vasaros netekti –
Nenoriu prisiminti sausio, spalio įkyraus,
Nors nuolatos po juos vis tiek dairaus, dairaus...
 
Galiausiai jau žara mėnulio tirpdo blankią sagtį,
Vandens paviršiuj tempias lig krantų –
Rasa atgyja.
Ant nendrių laumžirgiai mankštinasi sparnus...
.............................................................................................
 
Lašai sugerti saulę ruošias virpantys ant šilko gijų –
Ateina vorui rytas kaip kadaise –
Nuolankiai ramus...
 
2017 kovo 16 d.