Rodos, eisiu ir sugrįšiu tuo pačiu taku,
kur visi savi išėję kloniais aitvarų.
Rodos, eisiu ir prisėsiu ant suolelio prie namų.
Neprisės šalia jau niekas, nepaklaus, – sveika, kaip tu?
Rodos, imsiu ir pravirksiu, mano raudą gal išgirs,
obelis sena saldinė be šakų ir be liemens.
Uogienojai raudonuoja, uogos ašarom pabirs.
Iš dangaus lietus krapnoja ir mana širdis pravirks.
Kiek bešauktum, žemę glaustum, dangų melstum praeities,
ji trapi, kaip smėlio pilys, subyrės be išimties.
Tai kodėl taip viskas tirpsta, išsisklaido nebūty?
Tarsi sniegas nusileidęs ant delnų karštoj širdy.
Žydi ievos ir svaigina, paupiai žali žali,
na tai kas, kad šiandien gimstam, ryt išnyksim nebūty.