KAIP RANKINĖ IŠGARSĖJO
Man be galo įgriso rankinės kiaulystės. Nusprendžiau ja kaip nors atsikratyti. Suradau vieną pažįstamą padėvėtų rūbų ir daiktų pardavėją.
– Oda gera, mažai nunešiota, – patenkinta apžiūrinėjo rankinę pardavėja, – tačiau modelis – šiaip sau...hmmmm... užtrauktukas – nesugedęs, bet kažko sunkiai darinėjasi, – murkė ji sau po nosimi, vartaliodama rankinę, – gerai, imu, gal ir pavyks parduoti.
Džiaugiausi atsikračiusi nenaudėle. Deja, po savaitės, anksti rytą, kažkas paskambino į duris. Tarpduryje išvydau apsiverkusią ir išsigandusią pardavėją, kuri spaudė po pažastimi rankinę.
– Ji...ji...– lemeno beprasmiškai moteriškė, brukdama rankinę man atgal.
Turėjau pavaišinti ją kava su nemaža taure brendžio, kad viskas susidėstytų į rišlų pasakojimą. Rankinę  jai pavyko parduoti dar tą pačią dieną, kai tik gavo ją iš manęs. Pardavė tokiai garbiai poniai. Tačiau kitą rytą pardavėja net žioptelėjo, pastebėjusi rankinę, kabančią toje pačioje vietoje jos parduotuvėlėje. Ji tada pamaniusi, kad gal apsiriko, gal turėjo dvi panašias rankines. Tą vakarą rankinę vėl nupirko. Tokia pagyvenusi, meniška madam. Iš ryto vėl istorija pasikartojo, rankinė vėl kabojo senoje vietoje. Ir šitaip visą mielą savaitę. Blogiausia, kad vieną gražią dieną apsireiškė ir toji ponia, ir meniška madam, ir dar pora vienadienių rankinės savininkių, ir kai kas iš mokesčių inspekcijos... Ponios apkaltino pardavėją, toji gynėsi, mokesčių inspekcija pareikalavo visų popierių; galiausiai ponios ėmė kaltinti viena kitą, parduotuvėje kilo bjaurios peštynės, per kurias buvo sudaužyti du veidrodžiai, sulaužytos keturios pakabos, suplėšytos šešios suknelės bei dingo kai kurios svarbios sąskaitos. Žinoma, atvyko policija. Siaubas, kiek buvo nemalonumų. Niekas net neklausė vargšės pardavėjos paaiškinimų, kad čia kalčiausia – rankinė. Ji net nereikalauja, kad aš atlyginčiau nuostolius, nors, žinoma, būtų gerai, ji tik visa širdimi trokšta, kad pasiimčiau tą nelemtą daiktą atgal. Sakykit, ką gi man beliko daryti? Kai išėjo užsiverkusi pardavėja, pažvelgiau į rankinę. Ji ramiai sau kėpsojo ant stalo. Tokia rami, stora, išplerusi mėlyna rupūžė.
– Ką tu ir vėl man iškrėsi? – beviltiškai paklausiau jos.
Rankinė, žinoma, tylėjo. Tik man nebeilgai teko laukti...