Kiemo varteliai užsklęsti,
neprižadėk, kad palengva prieisi,
aš tik pabelsiu į duris kaip paprastai
pabeldžiu milijoną kartų,
 
išgirsti noriu: pasiilgau, laukiu, atvažiuok.
Neprižadėk laikyt už rankos mane stipriai,
kol žemę gruodo pašalas paliks,
širdies – vis tiek jis nepaleis.
 
Vis tiek gumbai jurginų užkasti
per daug anksti, per daug giliai,
ten nepasiekia gegužė ir baltos šalnos,
o šakos buksmedžio apraizgo,
 
toks pririštas prie kaimo to jaučiuos.
Gūdi tamsa pasiglemžia daugiau erdvės,
tu nebijok, aš čia pabūsiu,
nes negaliu tavęs palikti tamsoje vienos.