Jau patvino pievos, jau apsėmė kelią
ir jausmus apsėmė polaidžio vanduo,
bet jausmai neskęsta, visa jau iškęsta,
jie tik tyliai beldžia į širdies duris.
Ten kertelę randa ir jau tyliai gęsta
tarsi vakarėjant saulės spindulys.
O vanduo vis teka, jo toks mielas kvapas,
kas gi patikėtų, kad taip gali būt.
Ir atgyja visa, kaip prieš daugel metų,
ir suspaudžia širdį polaidžio vanduo.
Ir kodėl taip skaudžiai visa tolsta, nyksta,
tai ne mums žinot...