jausk plieninę vidurnakčio vėsą
nakčiai lekiant aikštingais žirgais,
spindint pilnačiai, svajose lieski
skruostą tos, kur mylėjai kadais...

spengiant vienumai, tamsai kvatojant
ąžuolų tik viršūnėm tikėk.
brangų vardą nebyliai kartoki
ligi ryto – kol žvaigždės išblės...