Jei tikėčiau,
Vertėtų maldavimais virpinti orą,
Bet jau dulkės į dulkes,
Jau dulkės į dukles.
Leiski man pasirinkti tylėjimą orų,
Su pulku piligrimų ne į prarają pulti.
Parymosiu ant skardžio,
Nes jaučiu – dar ne laikas.
Nuodėminga mest gyvastį Dievui po kojom.
Privalau užauginti sparnus mūsų vaikui,
Tegul jis kuo aukščiau į rytojų plasnoja.
Išjausta pareiga man – gyvenimo tikslas.
Našlės visos nešioja erškėčių vainiką.
Sukarpydamas laiką
Va, laikrodis tiksi.
It gyvenimo geismo tarp dulkių dar liko.