Juk supratai –
Išvykus spalvos dingo,
Nuvyto gėlės ir žolė išdžiūvo,
Net debesys žiūrėjo abejingi
Į siaurą langą skrendančio lėktuvo.
Tik vėjas tave vijosi bežadis:
Nejau, nejau su paukščiais nesugrįši,
Žiedų neskinsi nuo kaštono medžio
Pavasarį?..
 
Jau nubaltavo vyšnios,
Prisirpo tuo saulėtekio raudoniu,
Kuris kadaise gulė tau ant skruostų,
Kai lūpos jautė saldų uogų skonį,
Kai mano rankos plaukus švelniai glostė,
Kai naktys ryškiai mėlynos dar buvo,
Šešupėn mėnesis geltonas brido...
 
Metalo gaudesiu prakirsdavo lėktuvai
Kiekvieną sunkų lyg betonas rytą.
Ir netgi pilkoje spalvų paletėj
Tave mačiau –
Dar mylimą bei savą.
O apsisukęs vėjas nuolat lietė
Daugiau nei tavo pirštais...
...........................................................................
 
Vis alsavo:
Tikėk, kad spalvos niekur nepradingo
Ir gėlės nenuvyto, pievos neišdžiūvo,
Bet kartais žmonės lieka du laimingi –
Po vieną.
Ir be to, kas buvo...
 
  2017 sausio 18 d.