ir vėl dangus toks dosniai pilnas...
                    
o aš einu basa rasota savo pieva,
braukiu ranka per apsunkusias smilgas,
o po kojom svaiginančiai greitai nubėga  
takas  ilgesio – toks velnioniškai ilgas...
                     --------
pavasario kerai plaštakes vaiko...

numetus baltą nekaltybės rūbą ieva
prie savo kūno drąsų vėją šildys.
jos praradimas karštus pelenus palieka
jausmų kartėlio – jis toks geliančiai pilkas....
                     --------                
jau vasara – džiaugiuos kaip vaikas...

geriu ištroškus kvapą šviežio šieno –
tą dovaną numirusių po dalgiu smilgų,
ir tik akimirką burnoj medum išlieka
skonis buvimo – toks saldžiai sultingas...
                     ---------            
ruduo atlis, žiema pustys – srovena laikas...

klyks neišskridęs paukštis ant plikos ražienos, 
apverkdamas trapiąsias lauko nimfas.
aštri giesmė nerimastingoj sieloj atsiliepia
gyvybės aidu – jis it mostas blakstienų, neilgas...
                    ----------  
švelniai kalba būtis vėjo šuorais –
tik bukai po krūtine sudilgys...
jau kiti vers prisirpusias uogas
ant jaunyste žaliuojančios smilgos.