Santrauka:

Pasakojimas pietų aukštaičių (dzūkų) tarme.

Noru papasakoc, kap aš nukentėjau per tas prakeiktas raklamas. Niekap negaliu pamiršč nor buvo labai seniai, prieš kokius dzvidešimc metų, žiemų, per pacus dzidzausius šalcus.
  Vis mislinau, kū ca padovanoc vyru gimimo dzienai. Ale apžūrėjau laikraščin reklamų, kad kultūros rūmuose bus geras koncertas. Ot, apsidzaugiau! Tuščia jų tų pinigų! Šep tep per pažįstamus gavau pora bilietų. Kap cik prieš pacį gimtadzienį. Mano Antanas patenkytas. Kur gi ca nebus patenkytas, jei, kap stoj laisva Lietuva, dar jokian koncerti nebuvį!
  In koncertų važavom savo zaporožiecu. Gi nelauksi kol atvažuos kursantė, ba kojas gali priek plento prišalc ar net galų gauc prieg tokio šalco.
 Salėn biskį vėsoka, bet kų darysi – nekūrina!O jau žmonių- kap krukiu prigrūsta Man pastaikė atsisėsc prieg  vyro: nieko tokis sau iš pažūros, mažne mano metų, nu gal keliom vasarom vyrasnis. Kap cik užgesino šviesas, jaucu, kad  tas vyrokas,  uždėj savo rankų an manos. ,,O, Dzieve švencausias! Dar žiedų numaus!..“ – mislinu, traukdama rankų, ir atsigrįžtu in jį. O tas pacykucais:  
  – Atlaiskit, aš inpratis savo žmonai už rankos laikyc, o šandėn vienas atėjau...
  – Protezų nuspirk! Matiau per televizorų Vilniuj jau pardavinėja, cik pardavėjos kainos dar nežinojo. Dar gal jau žinos. Nuspirk, galėsi laikyc kiek norėsi! – išpoškinau vienu dūku. Gal ir per glasniai, ba acisuko ir mano mieliausias. Nuzgandau... o jei koncertų sugadzis?! Kap paklausė, kas pazdarė, pasakiau, kad buvau čeverykų nuok kojos pametus, ale jau suzgraibiau po kėdi.
  Inpusėjus antrai koncerto daliai, vėl tas judošus klesc savo rankų an mano. Net struopterau. Ale kap pamislinau, kad jei vėl šumysiu, galiu koncerto galo nesulaukc. Gerau cylėsiu. Žiedų per pertraukų buvau an kitos rankos persimovus. Laikyk tuos savo grėblius – nesuėsi gi! Laikė, laikė, paskui gloscyc pradėjo: tep atvožniai, tep dalikatnai. Aš kap ir apdujau: muzika už širdzies stvera, dainos jaunystį primena... Cik pajautiau, kad Antanas mano rankų iš po to vyro rankos lupa. Karščis išmušė mani visų –  net per karšta salėn pazdarė. Kap priek mašinos acidūrau –  nepomėcinu.
 – Paraisi ir pėsca, kad tokia durna! –  užtrankė zapuko duralas Antanas.
 – Palauk, somykis! Kur aš su čeverykais per vėpūcinius klamposiu?! Kojas nušalsiu.  Gal nori, kad man kap kokiai pijokei jas nupjautų?.. –  cykiai išlemenau.
– Sėsk, tegu tavi nogla! –  pazgailėjo Antanulis.
 Prok ašaras nematiau kelio. Antanas piktu žvilgsniu dzyrscoj, dzyrscoj, o priek šviesoforo pradėj kvatoc:  
 – Kū, gūzdzyc mani susmislinai?!
  Aš, pasmetus lyg tašė, acigrįžau in jį, o jis nedalaikydamas  juoku negali nei žodzo ištarc:
  –  Pasižūrėk in kų tu padabna! Išsimozojai visa...  Velnias – ne boba!
  Visai suzgraudzinau, ale zarkolukų vis ciek susieškojau. Ir cikrai, net paci savį nuzgandau:  tušas nuog akių nubėgis, akys apraudį, burna apjuodus, murzina...  
  Kolei parvažavom, skarukės kraštu biskį nusbrūžinau,o išlipus iš mašinos,burnų šaliku apsimutarojau –  dar kų, neduok tu ,Dzieve, iš susiedų susciksiu...