Pakelėje.
Ten linksta smilgos
po žmogiška tava dalia.
Kažkas išeit susiruošė,
kažkas pradingo
ūkanų apsuptyje.
Prisiglaudė klevai
prie vienas kito skausmo,
sula rūgščia pravirkę
į vakarinę prieblandą.
Pareiti ar išeit,
sugrįžt ar dingt tik
vienai tau težinomais keliais?
Atsigręžei.
O pakelėje juokiasi smilgos
iš pėdų, įmintų tavos dalios.
Pamažėle išsisklaido ūkanos.
Suvoki: ne kartą šieps
dantis gyvenimas įdūkęs,
ir artimas svies smėlio saują į akis.
Pakelėje
garbanės smilgos supsis.
Išeidama paliksi vėlei
sau praviras namų duris.