O dabar, o dabar, o dabar,
kai trispalvė kiekvieno krūtinėj plevena,
leisk įkvėpti čia laisvės man dar
ir pajusti po kojomis žemę.

Ji žaizdota, ji verkia, ji juokiasi kartais,
kartais veidą ji slepia nuo saulės,
kartais širdperšos žodį ištartą
ji paleidžia gyvent į pasaulį.

Jos kalba – tai šaltinio versmė,
mūsų gyslomis saulė ir upės jos teka,
mūsų lūpose – paukščio giesmė,
ir kiekvienas čia grumstas mums šneka.

Tavyje į tave aš kalbu,
tegu žodis kiekvienas bus gyvas,
kvepia duona kviečiu ir rugiu,
ir knyga – mūsų dvasios lentynoj...