Senas storas medis, rodos, dangų siekia.
Šakos jo siūbuoja debesis baltus,
lyg delnais apglėbia, laiko tvirtai spaudžia,
jis paleist nenori laiko debesų.
Debesys išplaukia, jie neužsibūna,
vėjas gena neša per dangaus skliautus,
laukia vis dar medis, tyliai kantriai laukia,
laiko, kurs praėjo, tikisi, gal grįš.
Nieko jau nemato, nieko jau negirdi, tik mintis rikiuoja
jis dangaus skliaute. Šviesios baltos mintys
tarsi pienės pūkas tirpsta, išsisklaido debesų pulke.