Mes nesuprasime savęs ir nemaldausim
Suteikti Viešpaties truputį atgailos –
Nėra gyvenime absoliučios tylos,
Yra tiktai užgulusios mūs sielų ausys.
 
Ir žodžių nėra tų, kurių negirdim
(Į lūpas žiūri tiktai nebyliai) –.
Kažkur giliai, galbūt per daug giliai
Nustojo plakti paprasčiausios širdys.
 
Tik samanoti pirštai vis dar liečia
Ne veidus – kaukes – amžiais jos nekis...
Ir tykoja nematomas vagis
Iš sodo debesų nugvelbt aviečių,
 
Kad prie altoriaus tuščią dubenį numetęs
Pamaldžiai klauptų suglaustais delnais...
........................................................................................
 
Ir, regis, niekada nebuvome tenai,
Kur Dievas mus už rankų kadais vedės –
Prie lopšio miegančios tylos...
 
  2017 kovo 9 d.