Daugkart iš nelaisvės
jo laiškai keliavo.
Deja, atsakymo jokio
jaunuolis negavo.
Suprato, –
savo nusikaltimu
įskaudino tėvus.
  Paskutiniame laiške
jis rašė vėlei,
turėdamas vilties gal atleis.
„Mama, aš grįžtu,
Jei atleidai tu, – duok ženklą,
užrišk baltą kaspiną ant obels".
  Ruduo. Vartai atsivėrė.Laisvė.
Širdyje džiaugsmas ir nerimas, –
ar į gimtų namų duris jis pasibels, –
nulems baltas kaspinas ant obels.
  Autobusas rieda namų link.
Neramios mintys apninka, –
išlipti ar pravažiuoti?
  Iš džiaugsmo širdis pašoko, –
nuostabų vaizdą jis išvydo, –
obelis lyg baltai pražydus.

Ačiū, Mama, kad laukei šitos datos
ir atleidai man.
Tau prisiekiu, tai nepasikartos.