Taip ir žygiuojam gyvenimo takais,
Saulei šviečiant į pašonę,
Kuriant mūs šešėlius visų.
Žygiuojam tad ne vieni,
Bet su savimi.
Tik gaila...
Kiti užstoja mūs takus,
Maišos sielos ir jausmai, sunku matyti darosi.
Pasiklysti, imi stebėti juodą dangų,
Pamiršti saulę tą, kuri visados kartu, bet niekados tu ne jos,
Nes aplink tiek kerinčių šešėlių, atsiduoti jų figūroms trokšti,
Stengies pasivyt...O veltui.
Tik po laiko žmogus suprasi, kad jie –
Tik už tavęs stovintys daiktai,
Beverčiai arba tokie pat kaip tu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-03-09 06:30:18
Gyvenimo keliai, keleliai...Žinai ką paliksi - nežinai ką sutiksi